Vaikystės patyrimas lietuvių literatūroje

Vaikystė – labai spalvingas gyvenimo etapas, kuris yra itin tampriai susijęs su tolimesne kiekvieno žmogaus ateitimi. Dostojevskis yra sakęs: „Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be pozityvumo ir grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią.“ Ištiesų būtent vaikystėje patirti išgyvenimai, tėvų ar mokytojų įskiepiti įstikinimai ir pamokos išlieka visam gyvenimui. Nusakyti, kokio amžiaus būdamas vaikas pereina į suaugusiojo pasaulį – sudėtinga. Tikriausiai būtų teisingiausia sakyti, jog kiekvienas pereina skirtingu laiku, o gal ir apskritai nepereina, juk sakoma, kad metai tėra tik skaičiai. Tikrąjį amžių parodo protas bei darbai. Vaikystę neišvengiamai turime visi, tačiau vieniems ji būna ne tokia miela ir priverčia suaugti anksčiau laiko. Lietuvių literatūroje vaikystės motyvus plėtojo Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis ir Šatrijos Ragana būtent apie šių autorių žvilgsnį į pasaulį vaiko akimis, norėčiau pakalbėti.