Moteris ir moteriškumas lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje apstu įvairiausių temų, nuo žmogaus sielos dvilypumo iki subtilaus moters bei moteriškumo vaizdavimo. Moteris – tai paslapties ašis, o moteriškumas – tai moteriai būdingų savybių derinys: emocingumas, švelnumas, trapumas, nuoširdumas, ištikimybė. Taigi tyrinėjant lietuvių literatūrą moteriškumo aspektu galima įžvelgti tai, jog visais laikais moteriškumo samprata kito ir kiekviename kūrinyje yra ji vaizduojama skirtingai. Taip pat pastebime skirtingą moteriškumo supratimą vyro ir moters rašytojo kuriamoje literatūroje. Taigi dabar remdamasi XX a. pirmosios pusės, rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ ir taip pat XX a. pirmosios pusės poeto simbolisto ir prozininko Vinco Mykolaičio – Putino intelektualiniu psichologiniu romanu „Altorių šešėly“ aptarsiu, kaip minėti autoriai suprato moteriškumą ir jį vaizdavo.

Norėčiau pradėti nuo to, kad moters bei moteriškumo samprata nėra pastovi. Jau nuo Biblijos laikų ši koncepcija vis kito. Biblijoje moteris ne kiek ne menkesnė už vyrą, nes moteris ir vyras sukurti pagal Dievo atvaizdą. Bet jau Antikos laikais visos tautos apie Izraelį niekino moteris. Kiek vėliau moteris pradėta garbinti kaip santuokos, motinystės, moterų, globėjos ir gyvybės pradininkė. Taigi iki XX amžiaus, moteriškumo suvokimas smarkiai pasikeitė, todėl ir nevienodai atsiskleidė XX amžiaus kūriniuose.

Marija Pečkauskaitė, dar žinoma kaip Šatrijos Ragana – tai XX a. pradžios idealistinės romantinės pasaulėjautos kūrėja. O apysaka ,,Sename dvare“- tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys. Apysakos centras yra mamatė Marija. Jos paveikslas pagrindinė fragmentiško pasakojimo ašis, todėl ji kūrinyje įkūnija tobulos moters pavyzdį. Mamatė yra jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Jai „nuobodžios nuobodžios yra žemės dainos“. Ji skaito poeziją kartu su vaikais, skambina Šopeno kūrinius kurdama jaukią namų židinio atmosferą. Tas židinys - tai „seno dvaro medinis rūmas“, „didelis miegūstas tvenkinys“ ir „įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas“ su alėjomis – tai erdvė, kurioje viešpatauja išskirtinai gražūs mamatės ir vaikų santykiai. Ta visa erdvė - jauki, šilta ir globianti, puikiai atskleidžianti mamatės subtilų moteriškumą.