Gamtos reikšmė žmogui lietuvių literatūroje

„Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,

Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:

Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka

Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.“

(Sigitas Geda. „Giesmė apie pasaulio medį“)

Žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas be gamtos. Ji mums padeda palaikyti gyvybę tiesiogiai – mes kvėpuojame medžių išvalytu oru, naudodamės jos teikiamomis gėrybėmis, be to, gamta reikšminga dvasiškai – nuo seno tarp medžių ošimo, sraunių upių ir saulėje spindinčių smėlio smilčių ieškome sielos ramybės. Gamta ir jos reikšmė žmogumi ne kartą aprašyta, apdainuota ir lietuvių literatūroje. Bene ryškiausiai jos ryšys su žmogumi atsispindi vienų žymiausių lietuvių rašytojų – Kristijono Donelaičio ir Antano Baranausko kūryboje.

(...)

Už įspūdingiausią gamtos grožio, jos pajautos aprašymą laurus vienareikšmiškai susirenka XIX a. lietuvių rašytojas romantikas Antanas Baranauskas, poetiniu žodžiu apdainavęs gimto krašto mišką „Anykščių šilelyje“. Ne veltui poema kartais yra tituluojama kaip „himnas Lietuvos gamtai“ – kūrinyje išryškėja ypatinga gamtos pajauta ir jos reikšmė žmogui. Autorius ją atskleidžia pasitelkdamas romantinę praeities ir dabarties kontrasto viziją. (...)