Šeimos reikšmė žmogui lietuvių literatūroje

Šventajame Rašte yra rašoma: „Negera žmogui būti vienam...“ O namai ir yra ta vieta, kur nesijauti vienišas, tavęs niekas nesmerkia ir neparduoda. Namai yra siejami su šiluma. Ne veltui apie namus yra kuriamos dainos, poezija, ne tik gilioje senovėje, tačiau ir šiais laikais. Karo ir pokario metu lietuvių poezijoje labiausiai akcentuojama vertybė yra šeima. Lietuvą alinę karai ir okupacijos priminė žmonėms, kokie yra svarbūs artimieji. Apsupti mums brangių žmonių jaučiamės saugesni, randame užuojautą bei globą. Šeima gali paskatinti, suteikti jėgų beviltiškose situacijose. Artimųjų ilgesys užplūsta vos ne kiekvieną iš mūsų, kai mums brangus žmogus toli, stengiamės jį prikelti savo prisiminumuose. Šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose ryškiausiai yra įžvelgiamas šeimos vaizdavimas. Remsiuosi Šatrijos Raganos „Sename dvare“, J. Biliūno „Liūdna pasaka“ ir J. Tumo–Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“.

Tėvų ir vaikų, o konkrečiai dukros ir motinos, ryšys nagrinėjamas ir XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Dėka lyriško kūrinio stiliaus, asmeninės rašytojos patirties bei sukuriamo pasakojimo intymumo jausmo, šis ryšys tarp Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį. Irusios ir Mamatės santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja („Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją Mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp Mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo…“), jaučia džiaugsmą būdama su ja, netgi bijo ją prarasti, nusiramina motinos apkabinta.