Žmogaus vienišumo tema lietuvių literatūroje

Vienišumas - neigiamai veikia žmogų, žlugdo jo vidinę būseną, veikia jį dvasiškai ir morališkai. Vienišas žmogus jaučiasi prislėgtas, jį slegia blogos mintys. Žmogus jaučia poreikį bendrauti su kitu žmogumi ar žmonių grupe, tačiau jaučiasi lyg atskirtas nuo kitų, niekam nereikalingas ir neįdomus. Vienišumą iliustruojančių pavyzdžių matome lietuvių literatūroje. Lietuvių XIX-XX a. romantizmo epochos poetas Maironis savo eilėraščiuose aprašė žmogaus išgyvenimų įvairovę, kurioje galima įžvelgti ir mums visiems gerai pažįstamą vienišumą. Žmogaus vienišumo temą taip pat gvildena ir XX. Vid. Egzistencializmo atstovas Antanas Škėma romane "Balta drobulė". Iš šių autorių kūrinių galima pamatyti kaip vienišumas daro įtaką žmogaus gyvenimui ir kasdienybei.

Žmogus gali tapti vienišas dėl daug veiksnių: nepasisekusios meilės, neišsipildžiusių svajonių, praradus artimą ir mylimą žmogų, ar netgi palikus savo gimtus namus, tėvynę. Vienu ar kitu atveju vienišumas užgniaužia žmogaus jausmus, žlugdo jį kaip asmenybę, daro įtaką jo ateičiai, troškimams, svajoms bei jausmams. Vienišo žmogaus temą gvildena ir aiškina Maironis. Jis savo kūryba aprėpė ne tik tai, kas yra labai svarbu tautai, bet ir tai, kas yra išgyventa asmeniškai, kas jaudina individą, jo jausmus. Maironio poezijoje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus ir audringas vidinis žmogaus gyvenimas ir jo jausmų pasaulis. Romantinės pasaulėjautos žmogus atsiriboja nuo pasaulio ir jaučiasi vienišas. Eilėraštyje "Užmigo žemė" vaizduojamas žmogus, atsidūręs vienatvės ir vienišumo kryžkelėje.