Žmogaus ir gamtos ryšys lietuvių literatūroje

Gamta visuomet buvo svarbi lietuviui, nes agrarinės kultūros žmogui tai yra pasaulis, kuriame jis gali rasti prieblobstį dvasinę ramybę. Todėl ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje. XVIII a., XIX a., XX a. rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų, patyrusį priespaudą, baudžiavos sunkenybę. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogaui gyvenimo negandas ir tapo atrama. Ryškiausiai žmogaus ir gamtos ryšį savo kūryboje atskleidė K. Donelaitis, J. Tumas – Vaižgantas ir Maironis.`Gamtos pasaulis diktuoja gyvenimo būdą agrarinės kultūros žmogui, todėl jis turi mylėti gamtą ir nesugriauti esamos tvarkos. Šią idėją K. Donelaitis išplėtojo poemoje „Metai“. Kūrinyje kalbama apie valstiečių baudžiauninkų (būrų) buitį, tarpusavio santykius. Svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas. Todėl poemoje yra aprašoma daug gamtos vaizdų, kurie lyginami su žmogaus gyvenimu, jiems suteikiamos alegorinės reikšmės. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, o vėliau kalbama apie piktą, neišvaizdų jos rūbą, kuris yra lyginamas su neišrankiu būrų apdaru: „ ... tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.“ Ši...