Išsilaisvinimo-vidinės laisvės tema lietuvių literatūroje (V. Mykolaitis - Putinas, B. Sruoga, Maironis)

Laisvė, kaip ir laimė, be praradimų neateina. Štai kodėl laisvės sąvoką visi suprantame skirtingai: kažkam - tai kelionė į tolimą šalį, kitam – tai laisva valia išsakytos mintys, o galbūt buvimas su artimaisiais yra pats didžiausias laisvės paveikslas tam, kuris nieko neturi... Tai galima įžvelgti ir literatūroje, kai laisve tampa pasirinkimas, nuo kurio pasikeičia gyvenimo kelias, kai kūryboje atrandamas saugus prieglobstis, trupinėlis laisvės, ar tautos vienybės ir gamtos grožio dėka randama laisvė ramybėje. Savo nuomonę pagrįsiu lietuvių rašytojų sukurtais literatūros pavyzdžiais.

Pradėsiu nuo kunigo, dvidešimto amžiaus vidurio rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino psichologinio romano „Altorių šešėly“. Pagrindiniam knygos veikėjui Liudui Vasariui kilo sunkumų renkantis tarp kunigo ir poeto kelio, juk šis pasirinkimas iš dalies lėmė jo paties laisvę. O gilūs pamąstymai ir svarbių žmonių įtaka privertė suklusti ir siekti vidinės laisvės. Vasaris visada darė tai, ko norėjo jo tėvai: jis stengėsi būti pavyzdingu sūnumi, todėl įstojo į kunigų seminariją. Tačiau tada kilo vidinės problemos, nes Liudo širdis labiau linko prie poezijos ir manydamas, kad sustiprins savo tikėjimą, jis pakluso tėvų valiai bei siekė tapti kunigu. Visgi šiame jo kelyje pasirodė trys moterys: Liucė, baronienė Rainakienė ir Auksė. Visos jos skatino Vasarį keisti savo požiūrį ir kurti, nes kunigas nemato to, ką įžvelgia poetas. Galų gale, kunigas – ne svajotojas, o juo gali būti tik laisva asmenybė. Taigi, kūrinio pabaigoje vienintelės ir tikrosios mylimosios Liucės savižudybė bei laiškas Liudą Vasarį pakeitė: jis metė kunigystę ir tapo savo likimo valdovu, išsilaisvino nuo visą gyvenimą slegiančių vadovavimų ir pasinėrė į poeziją. Žinoma, derėtų paminėti, kad veikėjo išgyvenimai tapatinami su paties romano autoriaus gyvenimu.