Laisvės ir atsakomybės tema literatūroje (Maironis, Mačernis, Kamiu)

Daugelis suvokia, kad laisvė yra galimybė daryti tai, ką nori. Laisvas žmogus pats, niekieno neverčiamas, neskatinamas, elgiasi išmintingai, protingai, laikosi visuomenėje nustatytų normų. O ką reiškia būti laisvu žmogumi? Turėti savo aiškią poziciją gyvenime ir ją ginti, nugalėti baimę, pajėgti išsivaduoti iš nevisavertiškumo jausmo bei nepasiduoti pražūtingoms kito žmogaus idėjoms. Taip pat laisvas žmogus yra asmuo, kuris nepaisant aplinkybių, vadovaudamasis tvirtais savo įsitikinimais, geba jaustis laisvas, nepriklausomas ir atsakingas. Taigi, šiandien savo kalboje, kalbėdama apie žmogaus laisvę, remsiuosi Maironio, V. Mačernio ir Kamiu kūryba.

Tėvynė ir laisvė, sava tapatybė – pagrindiniai motyvai Vytauto Mačernio minčių partitūroje. Viskas labai gyva, pulsuoja jauno žmogaus dvasia. Amžinosios meilės ir mirties linijos, kaip du pradai, galiausiai susijungia tarpusavyje. V. Mačernio poezijos rinkinio „Žmogaus apnuoginta širdis“ įžanginiame straipsnyje literatūrologas V. Kubilius rašo, kad V. Mačernis už viską labiau brangino dvasinę laisvę ir savo individualumą, saugojo ir gynė amžinąsias vertybes. Sąmoningai apsisprendė nedalyvauti kruviname Antrajame pasauliniame kare, savo ginklu jis laikė kūrybą. Kai aplink jo gimtąjį Šarnelės kaimą griaudėjo karo pabūklai, kai Europoje buvo bombarduojami gražiausi viduramžių kultūrą menantys miestai, V. Mačernis kantriai, užsispyręs rašė įstabaus grožio „Vizijas“ ir sonetus. Griežta soneto forma jam buvo tarsi skydas, turėjęs apsaugoti nuo pasaulio griūties ir katastrofų. Mūšiai baigėsi, poetas tragiškai ir kartu absurdiškai žuvo paskutinę karo dieną, bet puiki Mačernio eilutė „Aš pažinau karalių tavyje“ tebeskamba, žadindama mūsų savigarbos jausmą, dvasinės laisvės pojūtį.