Žmogaus laikysena absurdo akivaizdoje (Kamiu, Škėma)

Gyvename pasaulyje, kuriame dažnai tenka susidurti su absurdiškais, prieštaringais ar jokios prasmės neturinčiais įvykiais. Tokiose situacijose dažniausiai atsiskleidžia žmogaus pasirinkta laikysena: maištavimas arba susitaikymas su beprasmybe. Iš pirmo žvilgsnio, šie pasirinkimai kovoje su absurdu neturi naudos, bet net ir tylus ,vidinis maištas ,nesusitaikant su realybe, o kitiems - susitaikymas ,nepaliaujant stengtis gali turėti didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Savo kalboje pristatysiu A. Kamiu ir A.Škėmos kūrinius, bei kūrinių pagrindinių veikėjų laikysenas absurdo pasaulyje.

Antanas Škėma – vienas iš talentingiausių, tačiau kartu ir vienas labiausiai netoleruojamų ir nepripažintų savo metu Lietuvos rašytojų.  „Balta drobulė“ ir turiniu, ir forma autentiškiausias XX amžiaus kūrinys. Romanas parašytas „pasąmonės srauto“ forma, jame pasakojama apie žmogų, kurio pasaulis suskilo. Tekste kaip ir daugelyje Škėmos kūrinių gausu metaforų, ironijos, absurdiškumo atskleidimo.  XX a. antroje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir B. Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų - gali tik ironiškai pasijuokti iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos romanas „Balta drobulė“ yra artimas „Dievų miškui“. Monotonišką darbo keltuve ritmą rašytojas pavadina ritualu - toks jis sureikšmintas. Veikėjas į save žiūri ironiškai, tarsi iš šalies. Keltuvas kyla ir nusileidžia - jam tai primena Sizifo darbą.  Garšva kenčia ne tik dėl bepras­miško darbo – lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą vien angliškai kalbančioje visuomenėje ir ironiškai sa­ve apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių.  Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas.