Asmenybės laikysena ribinėse situacijose

Kiekvienas žmogus susiduria su nesėkmėmis ar netgi ribinėmis situacijomis. Šie dalykai visada skiriasi: jie priklauso nuo aplinkybių, nuo individo, nuo sudėtingumo bei galimų sprendimo būdų. Su sunkumais susiduriame kone kasdien. Visai kitas dalykas yra ribinės situacijos. Individo laikysena šiose situacijose priklauso nuo jo požiūrio: vieni mano, kad ribinės situacijos žlugdo, nužmogina, o kiti teigia, kad jos tik sustiprina žmogų, duoda jam vertingos patirties. Savo kalba ir noriu atskleisti, kaip skirtingos asmenybės elgiasi ribinėse situacijose, įrodyti, kad tik stiprūs ir savimi neabejojantys individai išgyvena esant katastrofiškomis aplinkybėmis. Remsiuosi ne tik XX amžiaus kontekstu, kuriame vyko du didžiausi ir žiauriausi karai žmonijos istorijoje, bet ir XIV amžiaus pabaiga, kai nuo individo pasirinkimo priklauso tautos likimas.

Dažnai žmonės, vedami gerų ketinimų, nesugeba tinkamai įvertinti savo veiksmų, todėl griaudami nusistovėjusias gyvenimo ir moralės normas, į aplinkinių, taip pat ir savo gyvenimą atnešą daug kančios ir skausmo. XXa. pradžios neoromantizmo srovės atstovas Vincas Krėvė-Mickevičius pirmasis pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, patiriančią dvasios krizių. Individą, peraugusį savo epochą, rašytojas pavaizdavo dramoje „Skirgaila“. Kūrinio laikas – XIVa. Antroji pusė, kai 1386 metais Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, Skirgaila paskiriamas vietininku Vilniaus kunigaikštystėje. Valdovas atsidūręs tragiškoje padėtyje: Lietuva jau pakrikštyta, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais. Kūrinyje atskleidžiama dvilypė pagrindinio veikėjo asmenybė, nepajėgianti suderinti valdovo pareigų ir siekio būti laimingam, nuolatos kamuojamą proto ir jausmų nedermės, norinčiam žmonėms gero, bet nežinančiam, kaip to siekti.