Ribinės situacijos Juozo Grušo novelistikoje

Juozas Grušas – įvairialypė asmenybė: jis rašytojas, dramaturgas, vertėjas, publicistas, novelistas. Kone geriausiai Juozas Grušas yra žinomas kaip dramaturgas, o jo kūrybos reikšmė lietuvių kultūros bei literatūros istorijoje yra neginčijama. Tačiau kaip ir minėta, apie J. Grušą kalbama ir kaip apie novelistą. Literatūrinių jėgų persigrupavimo laikotarpiu (1929 – 1934 m.) į novelistikos žanrą ateina gana didelis rašytojų būrys, tarp jų ir J. Grušas. Pasak literatūros kritikų, jo novelistika brendo klasikinės novelės kanono ir modernios pasaulėžiūros sankirtoje. J. Grušo novelėje atsispindi realistinė psichologinė pasaulėžiūra, ypač gausu gamtos aprašymų, simbolikos ir vertybių. Tačiau labiausiai domina ribinės situacijos, jų sprendimo būdai J. Grušo novelių rinkinyje „Už saulę gražesnis“.

Ribinės situacijos – tai momentas, kai yra būtinybė rinktis ir imtis tam tikrų veiksmų, kada pasekmių turės kiekvienas žmogaus žingsnis. Kai sutrinka gyvenimo ritmas, o žmogus „iškrinta“ iš įprastos kasdienės būsenos, kai kyla pavojus didžiausioms vertybėms: gyvybei, garbei, egzistencijos pagrindams, vidinei harmonijai, kitaip tariant, kai žmogus atsiduria ant „arba arba“ ribos, tik tada apsinuogina jo esmė, tik tada jis pats save pažįsta. Tokioje situacijoje pasirinkimas priklauso nuo žmogaus fizinės, dvasinės bei psichologinės būsenos. Tokių ribinių situacijų gausu Juozo Grušo novelėse „Už saulę gražesnis“, „Gera širdis“ bei novelėje „Sunki ranka“. Novelių siužetai labai skirtingi, tačiau jose veikiančius veikėjus jungia panaši nuotaika, dinamiškumas ir kuriama įtampa. Novelėje „Už saulę gražesnis“ ribinės situacijos centre atsiduria Adomas ir kiti kirtėjai. Svarbiausią sprendimą tenka priimti patyčias miške patiriančiam medkirčiui Adomui.