Savęs pažinimo paieškos lietuvių literatūroje

Savęs pažinimas yra individualus, dažniausiai daug laiko ir pastangų reikalaujantis procesas, kuris yra labai svarbus, nes brandina asmenybę. Pažinti save yra būtina, nes tik gerai save pažįstantis žmogus gali iš tiesų pasitikėti savimi ir padėti kitiems. Savęs pažinimo tema tampa itin aktuali modernėjančioje lietuvių literatūroje. Šios temos svarbą akcentavo Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“ ir lietuvių prozininkas Juozas Aputis novelėje ,,Vakarėjant gražios dobilienos“.

Pasak lietuvių prozininko Ričardo Gavelio didžiausia nelaimė yra ta, kad anaiptol ne iškart tampama savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo. Mokė keisti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi. Todėl kartais net ir nelaimė padeda žmogui pažinti save. Būtent tokias savęs pažinimo paieškas vaizduoja  prozininkas, novelių rašytojas Juozas Aputis. Novelėje ,,Vakarėjant gražios dobilienos“ aprašomas vaikas, kuris per vieną dieną, veikiamas  užgulusių sunkumų, suauga ir perima tėvų naštą. Vaikui teko kelis kartus važiuoti į miestą, kad gautų pažymėjimą dėl tėvo ligos, kuris yra visiškai nusilpęs. Per visą kūrinio dieną vaikas suauga, tai aišku nuo tos akimirkos , kai „sūnus pripuolė arčiau prie stalo, prišoko - nelauktai ir įžūliai”. Taip pat epizodas ambulatorijoje, kuomet vaikas veržiasi pro minią žmonių, kad užregistruotų tėvą, dar labiau pabrėžia vaiko brandą: „Žmonės ėmė šaukti, stumdami vaiko ranką, bet ji buvo stipri”. O pats vaikas tik prieš pat atsiimant tėvą iš ambulatorijos pajuto, kad viskas - ir vežimas, ir maišas, ir arklys jo akyse ir galvoje šitokie atsispindi paskutinį kartą, kad jau niekada taip nebebus kaip vaikystėje. Taigi Apučio novelių vaikai veikiami sunkios, juos užgulusios naštos ir atsakomybės greit suauga ir tai jiems padeda pažinti save.