Dvaro kultūra lietuvių literatūroje

Dvaras nuo senų laikų buvo vaizduojamas ne tik kaip statinys, bet ir kaip kultūros židinys. Kone labiausiai paplitę Lietuvoje jie buvo nuo XV amžiaus iki XIX amžiaus. Apie dvarą buvo kalbama jau pirmajame lietuvių literatūros grožiniame Kristijono Donelaičio kūrinyje „Metai“. Poemoje dvaras vaizduojamas kaip nelaimių, kančių, ydų šaltinis. Visai kitokį dvarą ir jo gyventojus aprašo vėlesnių laikų autoriai Šatrijos Ragana ir Vincas Mykolaitis-Putinas.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios rašytoja Šatrijos Ragana dvarą vaizdavo kaip šviesos skleidėją. Pati gyvenusi dvare, autorė puikiai suvokė jo svarbą, įtaką aplinkiniams. Teigiamą įtaką darė ir tai, jog tuomet dar Marija Pečkauskaitė augo apsupta paveikslų, muzikos, nuoširdaus ir kultūringo bendravimo. Rami, laiminga vaikystė ir noras į ją sugrįžti paskatina rašytoją sukurti apysaką „Sename dvare“, kuriame vaizduojamas dvaro gyvenimas, o didžiausią įtaką jo kultūrai turi Marija, trijų vaikų motina ir rūpestinga bei mylinti žmona. Jog dvaras vaizduojamas kaip kultūros skleidėjas, leidžia suprasti nuolatos tenai skambanti klasikinė muzika, kurią dažniausiai fortepijonu skambina mamatė.