Dvaras lietuvių literatūroje

Dvaras- vieta, kurioje gyvena bajoriškos kilmės žmonės, didikai. Skirtingais laikotarpiais dvaras patyrė tiek nuosmukį, kai jame nevyravo jokios dorybės, tiek pakylėjimą, kai tapo švietimo ir kultūros saugotoju. Nuolat besikeičiantis dvaras tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu menininkams. Natūralu, kad skirtingo laikotarpio lietuvių rašytojai dvarą vaizduoja nevienodai: XVIII a. poetui Kristijonui Donelaičiui dvaras asocijuojasi su ydomis, nedorybėmis, o XIX a. pab. – XX a. per. rašytojai Šatrijos Raganai- su švietimu, kultūra.

XVIII a. grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo epinėje didaktinėje poemoje „Metai“ dvarą vaizduoja kaip ydų kupiną vietą. K. Donelaitis gyveno Mažojoje Lietuvoje, kurioje daugiausiai gyveno evangelikai liuteronai. Ši krikščionybės kryptis skatino gyventi darbščiai, saikingai, kukliai, religingai, pasikliauti dieviškąja tvarka. Be to, poetui didelę įtaką darė ir pietistų idėjos, raginusios pasitenkinti tuo, ką davė Dievas, ir apriboti gyvenimą darbu bei nuoširdžia malda.