Dvaro vaizdavimas lietuvių literatūroje

Jau nuo pat senų laikų dvarai – tai kultūros lopšiai, kuriuose gyveno žmonės su savita pasaulėžiūra, vertybėmis bei papročiais. Valstybės vidaus nesantaikos ir problemos, kitų tautų papročiai ar vis su laiku atsirandančios naujos mados paveikdavo dvarų kultūrą, todėl ji nuolat keitėsi. Tiek XIX amžiaus rašytojos Žemaitė ir Šatrijos Ragana, tiek XX a. rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas kūriniuose vaizduoja skirtingus dvarus, taip pat ir skirtingą jų kultūrą.

I. Dvarai – tai kultūros lopšiai, kuriuose gyveno žmonės su savita pasaulėžiūra, vertybėmis bei papročiais. II. Dvaro vaizdavimas tam tikruose lietuvių literatūros kūriniuose. 1.    Julijos Žemaitės kūrinyje „Topylis“ vaizduotas dvaras - socialinio blogio šaltinis: a)    dvare tarnaujantys žmonės yra išnaudojami, dažnai barami, b)    dvaro gyventojai neapsieina be girtuokliavimų ir kitų ydų, c)    dvaro ponai dažnai kalbasi lenkiškai, o ten dirbantys žmonės nevengia panaudoti rusiškų posakių. 2.    Šatrijos Raganos apysakoje ,,Sename dvare“ dvaras - šviesos skleidėjas: a)    iš dvaro gyventojų visada galima sulaukti pagalbos ir gerų patarimų, b)    dvare puoselėjamas tautiškumas ir savos kultūros išsaugojimas, c)    dvaras skleidžia kultūrą, jame skamba mamatės grojama klasikinė muzika. 3.    Vincas Mykolaitis-Putinas romane ,,Altorių šešėly“ vaizduoja aristokratišką dvarą: a)    dvaro savininkai yra aristokratiški ir išsilavinę žmonės, b)    dvaro gyventojai: jodinėja, medžioja, žuvauja, kai blogas oras – skaito, c)    dvaro baronienė su Liudu Vasariu daug laiko praleidžia dvaro bibliotekoje. III. Lietuvių literatūroje dvaras vaizduojamas įvairiai, dažnai vaizdavimas priklausomo nuo rašytojo nuomonės apie dvarus.