Istorinių asmenybių vaizdavimas lietuvių literatūroje

Daugelis rašytojų savo dėmesį skiria Lietuvos valstybės istorijos nagrinėjimui, jos žymiausių istorinių veikėjų aprašymams, jų išaukštinimui. Rašytojas E. Maliūkas teigia, kad rašytojai istorinius personažus atkuria daug realistiškiau negu jie yra iš tikrųjų. Drama yra toks žanras, kuriame įvairiomis, pakiliomis draminių veikėjų frazėmis, tam tikromis detalėmis galima užmaskuoti, paslėpti istorinius neatitikimus ir pateikti istorinius įvykius kaip literatūros kūrinį. Tai šiandien savo kalboje pasistengsiu atskleisti, kaip dramose vaizduojamos istorinės asmenybės. Remsiuosi J. Marcinkevičiaus, J. Radvano, V. Krevės kūryba.

Poetinė drama „Mažvydas“ – Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Ši drama buvo parašyta paminėti pirmosios lietuviškos knygos Katekizmas 450 metinių sukakčiai. Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas ir stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale – gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas (Mažvydo pusbrolis) atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai, praeičiai. Mažvydas yra išmintinga asmenybė siekusi atvesti žmonės į doros kelią, norėjusi parodyti kas yra gera, o kas bloga, skleidusi savo sampratą apie pasaulį, bandžiusi išmokyti lietuviško žodžio. Mažvydas – kilni asmenybė, suvokianti savo pašaukimą ir tam tikslui aukojanti savo gyvenimą. Jis yra neeilinis žmogus. Buvo priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų pažiūrų. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų kokios naudos: „Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu!/ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio...”.