Dvaro kultūra lietuvių literatūroje
Ištrauka
Dvarai – reikšmingi mūsų istorijos liudininkai, per savo gyvavimo laikotarpį būdavę kultūros ir švietimo centrais, saugodavę ne tik turtingas bibliotekas, archyvus, meno dirbinių ir paveikslų kolekcijas, bet ir didikų, bajorų šeimų istorijas, jų gyvenimo būdą. Mūsų krašto praeitis glaudžiai susijusi su dvarų kultūra, su juos valdžiusiomis dvarininkų giminėmis. Kalbėdami apie dvarų kultūrą dažniausiai kalbame apie architektūrą, puošybą, meno rinkinius ir vertingas senienų kolekcijas. Bet pažvelkime ir į kitą dvarų kultūros pusę, žinomą tik iš aprašymų tuometinėje grožinėje literatūroje: kokią dvaro kultūrą savo kūriniuose vaizdavo lietuvių rašytojai? Bandant atsakyti į šį klausimą, darbe bus remiamasi Kristijono Donelaičio, Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos kūryba.
Apie dvarą buvo kalbama jau pirmajame lietuvių literatūros grožiniame Kristijono Donelaičio kūrinyje „Metai“. Poemoje dvaras vaizduojamas kaip nelaimių, kančių, ydų šaltinis. Aprašydamas sunkius ir begalinius būrų darbus, nuolat juos persekiojančią alkio ir nepriteklių grėsmę, Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų. Tuo tarpu dvaras poemoje stebimas iš tolo. Dvaras – tai vieta, kur būrus niekina, engia, išnaudoja ir kankina už mažiausius nusižengimus. Dvaro ponai vaizduojami satyriškai. Jie priklauso svetimam pasauliui, naudojasi savo privilegijuota padėtimi, todėl vertinami neigiamai. Poemoje bjaurimasi ponų elgesiu, manieromis, net maistu. Ne dvaro ponus, o būtent būrus varu varomus į baudžiavą, mušamus ir niekinamus Donelaitis padarė savo „Metų“ herojais.
Dvaro kultūrą atpažįstame iš dvarponių elgesio: ponai mėgina elgtis kaip kitų šalių dvarininkai, kopijuoja jų elgesį.
„Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs
Ir visokių rinčyvų svetimų prisikošęs
Voliojos ant aslos ir prasikeikdamas rėkė“ (p. 19)
Turinys
- Tema: Literatūra
- Potemė: Dvaro kultūra lietuvių literatūroje (K. Donelaitis, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana).
- Kalbėjimo tikslas: Pasiremiant įvairių lietuvių autorių kūriniais parodyti kaip dvarininkų ir dvarų vertinimas prisidėjo prie dvarų kultūros vaizdavimo literatūroje.
- I. Įžanga: Dvarų kultūros vaizdavimas lietuvių grožinės literatūros kūriniuose.
- II. Dėstymas: Dvaro kultūra lietuvių literatūroje.
- 1. Dvaras – kaip nelaimių, kančių, ydų šaltinis (K. Donelaitis).
- a. Dvaras – tai vieta, kur būrus niekina, engia, išnaudoja ir kankina už mažiausius nusižengimus.
- b. Dvaro kultūrą atpažįstame iš dvarponių elgesio.
- 2. Dvaras – moralinio išsigimimo lizdas (Lazdynų Pelėda).
- a. Ekonominis ir moralinis dvarininkijos, kaip klasės, nykimas ir išsigimimas.
- b. Dvaro, jo parazitinio gyvenimo, griuvimo ir griuvėsių fonas.
- 3. Dvaras – kaip kultūros skleidėjas (Šatrijos Ragana).
- a. Dvaras kaip grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta.
- b. Dvaras kūrinyje yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala, kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.
- III. Apibendrinimas: Dvarai yra svarbi kultūrinio ir dvasinio palikimo dalis, turėjusi didelį vaidmenį Lietuvos istorijai ir kultūrai, tačiau XX a. vyravęs neigiamas dvarininkų, o kartu ir dvarų, vertinimas prisidėjo ir prie neigiamo dvarų kultūros vaizdavimo literatūroje.
Reziumė
- Autorius
- teraja
- Tipas
- Rašinys
- Dalykas
- Literatūra
- Kaina
- €1.89
- Lygis
- Universitetas
- Įkeltas
- Bal 11, 2016
- Publikuotas
- 2016 m.
- Apimtis
- 5 psl.
Ne tai, ko ieškai?
Išbandyk mūsų paiešką tarp daugiau nei 16600 rašto darbų