Žemdirbiškos kultūros atspindžiai lietuvių literatūroje (K. Donelaitis, K. Bradūnas)

 Lietuviai jau nuo seno garsėja kaip žemdirbių tauta, žemės ūkis visada buvo vienas iš pagrindinių, o gal net ir pats svarbiausias jų pragyvenimo šaltinis.  Lietuvių literatūroje gausu žemdirbių pasaulio aprašymų, giliai įsimenančių pavyzdžių, kaimiškos patirties, žemdirbiškos mitologijos. Bene daugiausia šia tema rašė K. Donelaitis ir K.Bradūnas.

 Agrarinė kultūra tapo mūsų tautos skiriamasis ženklas, kuris puikiai atskleidė kaimo gyventojų-būrų kasdienybę ir leido susipažinti su to gyvenamojo meto tradicijomis ir papročiais. Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių religinės svarbos, periodiško metų laikų keitimosi, o su jais ir darbo sezonai. Šią žemdirbišką kultūrą puikiai atskleidžia Kristijono Donelaičio poema ,,Metai". Kristijonas Donelaitis – XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį tekstą - didaktinę, epinę poemą ,,Metai“. Šiame kūrinyje sukuriamas epinis būrų gyvenimo paveikslas, remdamasis keturių metų laikų kaita, rašytojas aptaria Mažosios Lietuvos socialinius skirtumus, nagrinėja temas nuo tikėjimo iki paprasčiausių žmogaus ydų. Poema skirstoma į keturias dalis: „Pavasario linksmybės“ , „Vasaros darbai“ , „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė - žmogaus ir gamtos gimimas, žydėjimas, vaisių užauginimas ir mirtis. Kūrinio problematika bėgant metams – būrų ir ponų santykiai. Ponai išnaudoja būrus, liepia dirbti visus darbus už juos, o būrai tai vykdo, nes neturi galimybių atsakyti, tačiau kūrinyje vaizduojama, kad prieš gamtos jėgą visi lygus. “Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų, mus jau vargint vėl pulkais susirinko, ir ponus, taip kaip būrus, įgelt išsižiojo.” . Donelaitis sugretino gamtą ir žmogų, pabrėžė jų artumą,