Antikinės kultūros motyvai lietuvių literatūroje

Lietuvių, kaip ir daugelio tuometinės Europos valstybių, literatūra neišvengė antikinės literatūros įtakos. Pradėjus puoselėti rašytinę literatūrinę lietuvių kalbą, mūsų tautos literatūroje vis dažniau atsiranda antikinės literatūros motyvų, simbolių. Visa, apie ką rašė ar rašo kūrėjai, randame antikoje: čia slypi žmogaus būties aiškinimas, čia išryškėja žmogiškumo esmė, čia svarbus žmogaus santykis su žmogumi, tautu, čia matome nuolatinę kovą dėl tautos laisvės. Šiandien savo kalboje pristatysiu, kokie Antikos kultūros motyvai yra andami J. Radvano, K. Donelaičio bei Maironio kūryboje.

Jono Radvano poemoje „Radviliada“ gausybė iliuzijų į Homerą. Visas Renesansas ir Barokas dairėsi į Antiką, jos vaizdiniai netgi keliavo iš kūrinio į kūrinį. Štai Jono Radvano poemoje „Radviliada“ kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje suminėti faktai yra tikri. Jis kūrinyje vaizduojamas kaip – didikas patriotas, Tėvynės gynėjas. Istorinis „Radviliados“ fonas – tai Livonijos karas, vykęs 1558–1583 metais. Radviliada turi panašios struktūros bei kompozicijos fragmentų iš Homero Iliados ir Eneidos. Pavyzdžiui, Mikalojaus Radvilos Rudojo bei Achilo ir Enėjo skydų vaizdiniai yra panašūs savo esme: Achilo skyde Homeras nori pabrėžti kuriamą pasaulio vaizdą, tvarką, Enėjo skyde – Romos imperijos istorijai, kultūrai, tautai svarbius įvykius. Taigi, Antikos legendos apie dievus turėjo milžiniškos įtakos literatūros raidai pasaulyje, natūralu, kad poveikis turėtų būti pastebimas ir lietuvių literatūroje.

Kristijono Donelaičio kūryboje, kai kurių autorių nuomone, galime atrasti panašumų į Hesiodo, Teokrito ir Vergilijaus kūrybą, (hegzametras, hesiodiškumas ir kt.), didaktinė poema „Metai“ yra geriausias to pavyzdys.