Žmogiškumo motyvas lietuvių literatūroje

Visais laikais rašytojams ir menininkams buvo svarbu aprašyti savo meto įvykius, parodyti, kaip jie paveikė žmones. Kiekvienas savaip išgyvena situacijas ir aplinkybes, bet jau Renesanso humanistai pabrėžė  žmogiškumo išsaugojimo svarbą. XX a. katastrofų laikotarpiu iškilo didelė grėsmė nužmogėti, dauguma turėjo prisitaikyti, nesipriešinti, kad išliktų. Žmogiškumo tema atsispindi J. Apučio novelėje ,,Vieniša sodyba“, norint parodyti, kaip žmonės jam išlaikė žmogiškumą dalindamiesi gerumu ir gėriu su kitais. Taip pat ir Balio Sruogos romane ,,Dievų miškas“, kuriame aprašoma, kaip bet kokiomis sąlygomis buvo stengtasi sunaikinti žmogiškumą ir kaip patys žmonės turėjo pasipriešinti ir išlikti žiauriausiomis aplinkybėmis.

Juozo Apučio – moderniosios psichologinės novelės kūrėjo - novelėje ,,Vieniša sodyba“ žmogiškumas parodomas, kaip atjautos ir supratimo parodymas vienas kitam, atlaidumas ir tolerancija. Pagrindinis veikėjas sutinka pavėžėti pakeleivingą moterį ir ji, lyg jausdama, kad turi pasipasakoti, pasidalina savo istorija. Moteris papasakoja, kad važiuoja pas savo sergantį buvusį vyrą, veža jam vaistų. Ji patikina, kad labai mylėjo savo vyrą, ruošėsi ateičiai, bet vieną šeštadienį pamatė, kad vyras jai neištikimas.