Kančios ir aukos motyvai lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, B. Krivickas, A. Škėma)

Kančios ir aukos motyvai nuo lietuvių literatūros ir ypatingai nuo lietuvių tautos yra neatsiejami. Šios dvi paradigmos plačiai plėtojamos tautiečių kūryboje dėl įvairių mūsų šalį užgriuvusių negandų ir asmeninių tragedijų. Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“  ir Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ palietė kančios motyvus, o Bronius Krivickas poezijoje išaukštino žmogaus auką tėvynės labui.

XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas Jonas Biliūnas psichologinėje novelėje „Ubagas“ atskleidė kenčiančio, skriaudos paliesto ir atstumto individo išgyvenimus. Rašytojas, nuo vaikystės tėvų auklėjamas pagal krikščionišką pasaulėjautą, todėl ir suaugęs priklausė humanistams – žmogų laikė pagrindine vertybe, o teisingumą, lygybę, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykiais. Biliūno kūrybai būdingas subjektyvumas,  dvasingumas, vadovavimasis  krikščioniškosios moralės normomis bei skaudžių žmogaus emocinių išgyvenimų analizė.  Jonas Biliūnas gimęs pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas likęs našlaitis, susidūrė su skurdu ir būtinybe verstis savarankiškai, todėl jam buvo artimas nuskriausto, kenčiančio individo pasaulis. Novelė „Ubagas“ rašytojas plačiai išanalizavo skriaudos paliesto žmogaus emocinę buklę.  Novelėje  tapomas liūdnas kūrinio protagonisto, Petro Sabaliūno, likimo paveikslas. Sūnaus, iš jo paties namų išvarytas senas tėvas, priverstas vaikščioti pakiemiais. Atsidavęs savo vaikams ir gyvenęs dėl jų dabar Sabaliūnas yra niekam nereikalingas ir atstumtas jo brangiausių žmonių, todėl širdyje beprotiškai kenčia ir skaudžiai išgyvena. Tačiau dėl jį ištikusios nelaimės senukas nieko nekaltina ir savyje nelaiko užgniaužęs pykčio. Jis sielojasi,  nes patirtą skriaudą suvokia bendriau: dėl pamirštamos priedermės seniems tėvams ir šeimoje paminamo žmoniškumo, iš kurio mokosi ir kurį stebi vaikai. Pasakotojas, klausydamas senelio istorijos pajaučia kaltės visuotinumą: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės  ir aš savyje nešioju“, taip jis atjaučia Sabaliūną, sakantį, jog ir atidavę visą meilę, rūpestį ir švelnumą, pasenę ir ligoti, tampame  niekam nereikalingi, net savo paties vaikams, o tai patirdamas senas žmogus sunkiai kenčia emociškai.