Savęs ieškojimas lietuvių literatūroje

Literatūroje susiduriame su romantikos, liūdesio, pavydo, keršto, gailesčio, kaltės, patyčių ar tėvynės ilgesio temomis. Tačiau dar dažniau literatūroje sutinkama ir per amžius plėtojama tema yra savęs ieškojimas. Šekspyro pjesėse, Dostojevskio romanuose, Hemingvėjaus apsakymuose randame veikėjus, kurie bando suprasti save, pažinti savo stiprybes ir trūkumus bei atrasti tikrąjį savo pašaukimą. Nenuostabu, jog ši visiems žmonėms artima tema yra plėtojama ir lietuvių literatūroje. Būtent apie tai ir norėčiau šiandien pakalbėti ir pamėginti atsakyti į šiuos klausimus: kaip žymiausi modernios lietuvių literatūros veikėjai ieško savęs ir ką tokios paieškos jiems suteikia?

Turbūt geriausias savęs ieškojimo pavyzdys galėtų būti pirmojo psichologinio lietuvių romano veikėjas, 1933-aisiais metais Vinco Mykolaičio-Putino pasirodžiusio „Altorių šešėly” protagonistas Liudas Vasaris. Romano eiga yra tiesiogiai susijusi su jaunuolio branda: skaitytojas susipažįsta su Liudu kai šis dar jaunas, naivus vaikinas pradeda mokslus kunigų seminarijoje, kur jis bando įprasti prie asketiško kunigo gyvenimo. Vasario jausmus drumsčia kaimyninėje parapijoje gyvenanti jauna vietos klebono giminaitė Liucė, kuri nori užkariauti drovaus ir jautraus klieriko širdį. Jis atsispiria jos pagundai, bet jo sieloje vis labiau kyla dvilypumas – jis nori patirti meilę, bet kaltina save dėl klierikui netinkamų jausmų ir poelgių. Liudas savo gyvenimą nori įprasminti per tarnavimą Dievui. Laikui bėgant jaunasis kunigas pajutęs stirpų kūrybinį pašaukimą ima abejoti savo pasirinkimu. Jaunuolis rašo eilėraščius ir anonimiškai juos leidžia lietuviškame laikraštyje. Nepaisant to, jis nemeta mokslų kunigų seminarijoje ir tęsia savo kelią katalikų bažnyčios gyvenime. Paskirtas į Kalnynų parapiją, Liudas dar aštriau pajunta savo pašaukimo ir kūrybos konfliktą: jis nusivilia tiek kaimo žmonių, tiek pačių kunigų veidmainiškumu. Dar svarbiau yra tai, jog Liudas susižavi baroniene Rainakiene ir pajunta žmogiško emocinio ryšio trauką. Plėšomas tarp savo kunigo pareigos ir žmogiško noro būti mylimam, jis pasiryžta toliau tęsti savęs paieškas intelektualinėje erdvėje ir išvyksta mokytis į Peterburgą. Veikėjas, bandęs save suprasti kaip dvasingą kunigą, tačiau susidūręs su stipriu kūrybiniu pašaukimu ir meile, mėgina įprasminti savo gyvenimą per mokslą.