Gyvenimo prasmės paieškos lietuvių literatūroje (Rašinys)

          Nėra žmogaus, kuris nė karto nebuvo sau uždavęs egzistencinio klausimo, arba, kur yra jo gyvenimo kelias, prasmė ir laimė. XX. a. rašytojas ir filosofas A. Camiu drąsiai teigė, jog „žmogaus gyvenimas yra tiesiog absurdiškas“ įrodydamas savo žodžius tuo, jog žmonės savo gyvenime turi begalę kaukių: darbe, mokykloje, su šeima, su savimi... Šį jo teiginį drįstu paneigti, nes manau, kad žmonės negali pasiduoti ir teigti, jog „jų gyvenimas yra apsurdiškas“, manau, žmonės privalo tikėti, nepasiduoti ir siekti savo tikslų. Kiekvienas tikrai turi savo gyvenimo prasmę! Galop net beprasmiškiausio darbo vykdytojas Sizifas, pasak profesoriaus S. Kanišausko, tik atlikdamas beprasmį darbą atrado savo gyvenimo prasmę. Taigi, nėra žmogaus, kuris nebūtų ieškojęs savo gyvenimo prasmės, bet nebuvo tokio, kuris nebūtų jos radęs.

          Apie pašaukimo ir savęs atradimo kelią pasakoja XX a. Lietuvos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas Vincas Mykolaitis – Putinas savo psichologiniame romane „Altorių šešėly“ . Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją, tikėdamasis būti geru kunigu ir padėti tautai, tačiau besimokindamas pradeda suvokti, jog iš tikrųjų neturi tam pašaukimo. Jis linkęs į apmąstymus, sunkiai sugeba išreikšti savo jausmus, supranta, jog tikrai nenori tokio suvaržyto gyvenimo. Vien gyvenimas seminarijoje ir susidūrimas su įvairiais sunkumais jaunuolį stiprina kaip asmenybę, o galiausiai savo mintis jis pradeda reikšti kūryboje – rašo eilėraščius ir ima suprasti, jog jo tikrasis pašaukimas – būtent kūryba. Suvokdamas, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo, patyręs įvairių gyvenimo siųstų išbandymų bei supratęs, kad kurdamas jis teikia džiaugsmą ne tik sau, bet ir kitiems. Juk iš tiesų, žmogus, gebantis atskleisti save bei savo sugebėjimus, darydamas tai, kas jį dvasiškai turtina, jaučia gyvenimo pilnatvę.