Kas trukdo žmogui būti laisvam? Laisvės paieškos lietuvių literatūroje

Kas yra laisvė? Tai nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį politinį gyvenimą bei visuomenės ar atskiro jos nario veikimą. Laisvė dar yra ir galimybė reikšti savo nuomonę, tai galėjimas neribotai judėti ten, kur nori, kai nesi įkalintas nei tarp realių nei tarp įsivaizduojamų sienų ar rėmų. Tačiau kartais įvairūs veiksniai trukdo žmonėms būti laisviems. Kaip, pavyzdžiui, sovietinės priespaudos laikais žmonės negalėjo kalbėti, rašyti lietuviškai, turėjo mokytis tai daryti rusiškai.  Laisvė, be abejonės, apdainuojama ne vienoje dainoje, laisvės tema yra tapusi ir daugelio romanų, dramų ir eilėraščių pagrindu. Noriu pakalbėti apie veiksnius, trukdančius būti laisvam bei  laisvės paieškas lietuvių:  B. Sruogos bei V. Mykolaičio – Putino kūryboje.

XX a. vid. katastrofų literatūros atstovo Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ vaizduojamas  lietuvių inteligentijos likimas Antrojo pasaulinio karo metu, situacijoje, kur būti laisvu – ne tik kad sunki, bet ir neįmanoma užduotis. Šis romanas vaizduoja inteligentijos gyvenimą koncentracijos lageryje Štuthofe. Kūrinyje aprašoma, kokia buvo žmonių kasdienybė: ką dirbo, ką valgė, kur miegojo. Romane rašoma, kad dirbdami inteligentai turėjo ne kuo daugiau padaryti, o tiesiog judėti,  krutėti: „Tai labai didelis mokslas: išmokti judėti – ir kad nieko nepadarytum, neįtemptum jėgų, savęs nevargintum – ir mušti negautum“. Taip pat romane rašoma, kad nuėję miegoti žmonės turėdavo ignoruoti ant savęs ropojančius gyvius: žiurkes, peles, reikia tiesiog stengtis užmigti, nes negalėdavai žinoti, kiek jėgų pareikalaus rytojus.  Pasakojama, kad miegodamas kalinys negalėdavo ir vaikščioti, nes taip pažadindavo kitus kalinius, su kuriais dalijasi antklode, užlipti kaliniams ant galvų ir susilaukti smūgių. Romane aprašomas ir pastovus smurtas prieš inteligentiją, jiems net nederėdavo  eiti į prausyklą, nes dažniausiai, nusiprausti taip ir netekdavo, o smūgių susilaukdavo visada – o jeigu per stebuklą ir tekdavo nusiprausti, tai kaliniai negaudavo rankšluosčio ir apšaldavo veidą. Ištremtieji turėdavo valgyti ir neskanų maistą, kartais net vogti iš šunų ir kitų gyvulių, nes jie buvo maitinami geriau už žmones.