Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis? Pristatykite kelis ir įvertinkite juos etiniu ir estetiniu požiūriais

Karas išlieka amžiams žmonių gyvenimuose – jį užfiksuoja ne tik įvairios bylos, straipsniai, nuotraukos ar storos istorinės enciklopedijos, bet ir literatūra. Dažnai rašytojai istoriją pateikia ne kaip sausus istorinius faktus, pavyzdžiui, kas ką puolė ar bombardavo, bet pasitelkdami tam tikrą istoriją, efektingai pritraukiančią skaitytoją iki pat paskutiniojo puslapio. Skaitytojams yra įdomios tokios istorijos – tai rodo, jog karo ar pokario temos nėra nuobodžios ar sunkiai skaitomos, o kartais net meilės istorija, kuri atrodo banaliai, aprašyta karo laikotarpiu tampa daug įtaigesnė bei įdomesnė. Džiugu yra tai, jog ir lietuvių rašytojai nebijo karo tematikos savo kūryboje. Manau, jog tai yra gerai, nes šviežias žvilgsnis į istorinį laikotarpį leidžia dar kartą permąstyti savo vertybes. Bet kas paskatino šiuolaikinius autorius atsigręžti į karo tematiką? Spėčiau, jog gyvenime vyraujantis cikliškumas priverčia grįžti atgal ir iš laiko perspektyvos vėl viską peržvelgti kitomis akimis. Šiandien norėčiau pristatyti tris knygas, kurios naujausioje lietuvių literatūroje tapo pripažintomis ir kurių tematika – karas. Tai Romualdas Granauskas „Šventųjų gyvenimai“, Algimantas Zurba „Krisius“ bei Sigitas Parulskis ir „Tamsa ir partneriai“.