Krikščioniškoji etika XX a. Pirmosios pusės lietuvių prozoje (J. Savickis)

Krikščionybės ir etikos ryšį pabrėžia ne tik pačiai krikščioniškajai tradicijai prisklausantys autoriai, bet ir šią tradiciją apmąstantys bei iš šalies į jos prielaidas mėginantys pažvelgti filosofai. Mokslininkai etika apibūdina kaip „moralinių principų rinkinį, moralės mokslą“. Taigi krikčioniška etika yra iš krikščioniško tikėjimo paimti principai, kuriais mes vadovaujamės gyvenime. Nors Dievo Žodis nekalba apie kiekvieną situaciją, su kuria mes susiduriame, Jo principai mums suteikia standartus, kuriais mes turime vadovautis savo gyvenimuose ir situacijose, kurių nėra Biblijoje. Lietuvių literatūroje pabrėžiama krikščioniškoji tiesa, jog žmogaus dora neapsiriboja vien tik akivaizdaus blogo nedarymu – teisus yra tas, kuris nebijo aukotis dėl kitų. Šiandien savo kalboje pristatysiu J. Savickio kūrybą.

Jurgis Savickis (1890–1852) – lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelių autorius, įvedęs į lietuvių literatūros tradiciją miesto problemiką, žaidybišką „rimtų“ temų traktavimą, ironišką žvilgsnį į savo personažus ir grakštaus stiliaus eleganciją kaip esminius modernizmo elementus. Jurgis Savickis - vienas iš ryškiųjų lietuvių literatūros atnaujintojų, naujų kelių ieškotojų. Jo kūryba darė įtakos vėlesniems beletristams, ypač laužyto sakinio konstrukcija. Jo kūryboje vyrauja estetinis pradas ir etinė psichologinė, egzistencinė problematika.

Rašytojo novelių herojaus vaidyba – jo pašaukimas, gyvenime lyg teatro scenoje jis nuolat kaitalioja vaidmenis, matuojasi vis naujas kaukes. Tam, kad žmogiūkštis atsiskleistų, pasirodytų, kas iš tiesų esąs su visomis savo ydomis, jis autoriaus valia „įmetamas“ į kokią netipišką situaciją ir žiūrima, kaip jis elgsis. Tik neįprastinės, išsiskiriančios aplinkybės priverčia pasirodyti tuos giliuosius žmogaus bruožus, kurie paprastai maskuojami. Po žmogiškos išvaizdos kauke dažnai slypi labai nehumaniškas turinys. Šiuos teiginius puikiai iliustruoja ūkininko iš J. Savickio novelės „Ad astra“ paveikslas. Tai pasakojimas apie Dalbą, kuris pasiryžo atsikratyti seno šuns