Balys Sruoga - XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas

Laiške Rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai Sruoga piktinosi menininkų dvasiniu prievartavimu: „Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, - kiekvienas kitaip, savaip. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! <...> Kodėl aš niekur nežymiu savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet nepasiilgęs savųjų, Tėvynės ir t.t. Aš į tokį priekaištų naivumą galėjau atsakyti tiktai šypsena.“

"Visi mes esame svečiai pasauly..."

„Kokį moralinį, kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiesiem, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins! Jie savo žmogiškąją menkystą galėtų atpirkti tiktai tuomet, jei patys savo dienas baigtų tose pačiose sąlygose, į kurias kitus tremia, besivadovaudami pamišėliškomis idėjinėmis fikcijomis! Kitaip amžių prakeikimas slėgs ne tik jų atmintį, slėgs ir jų palikuonių palikuonis!“

„Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. Bet tenai - visi lygūs. Ten – sužeistam pagalba teikiama. Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten - turi ginklą. Gali gintis. Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės... O čia - niekur nieko! Jokios prasmės! Niekas tau jokios pagalbos neteiks. Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės. Ar ne geriau būti pasmerktam mirti ir pakartam, negu šitokiu būdu - iš bado pūvančiose žaizdose sukniubti?! Seniau, bent kituose kraštuose, kariamajam bent paskutinį norą patenkindavo - duodavo pavalgyti, dūmą nuryti, laišką parašyti, kokią mauškę išmesti... O čia – paspiria koja - ir viskas.“

„Kad kalinys kalinį muša ir žudo, - štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas butų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, - kolegiškai, draugiškai elgtųsi, - juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!“

„Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, - ir dar kaip sotūs! Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai - Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, - visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.“

„Reikėjo pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame. Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą...“