Tekstologinių priedų rūšys ir jų paskirtis Vinco - Mykolaičio - Putino, Balio Sruogos ir Kazio Binkio raštuose

Šiame rašto darbe pamėginsiu išanalizuoti Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos bei Kazio Binkio pirmuose raštų tomuose esančius tekstologinius priedus bei jų paskirtį.

Tekstologinių priedų rūšys ir jų paskirtis Vinco Mykolaičio-Putino I raštų tome (1989 m.)

Pirmasis Vinco Mykolaičio-Putino raštų tomas apima jo kūrybą 1911-1994 metais. Knyga pradedama trumpa pratarme, kurioje aptariamas rašytojo kūrybos kelias, ankstesnių metų leidimų ypatumai, nurodomi konkrečiai šių (1989) metų leidimo tikslai, savitumas ir išskirtinumas. Būtent šie mano paminėti esminiai bruožai, kaip teigia P. Subačius knygoje „Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairės“, ir sudaro visą pratarmės pagrindą.[1] Mano nuomone, tai, kad šie raštai yra pradedami konkrečiai pratarme, yra labai gerai – tik ją perskaitęs skaitytojas iš karto sužino, ko gali tikėtis iš tolimesnių knygos skyrių, kuo konkrečiai šių metų leidimas skiriasi nuo ankstesnių metų leidimų.

Toliau pateikiamas kitas skyrius, pavadinimu „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“. Šį skyrių tikslingiausia, manau, būtų priskirti prie įvado – jis didelės apimties, jame plačiai aptariami šio rašytojo biografiniai faktai, kūrybiniai aspektai, pakankamai išsamiai išanalizuojami kai kurie jo eilėraščiai, o tai, tariant Aleksandro Žirgulio žodžiais – pagrindiniai įvado bruožai.[2] Šiuo įvadu, ko gero, siekta palengvinti skaitytojui tolimesnių raštuose pateikiamų eilėraščių analizavimą, iš anksto jį supažindinant su išskirtiniais V. Mykolaičio-Putino kūrybos bruožais.

[1] Subačius, P. „Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairės“. „Aidai“, 2001, 495-496.

[2] Žirgulis A., „Tekstologijos bruožai“. „Mokslas“, 1989, 113-114.

Tekstologinių priedų rūšys ir jų paskirtis Balio Sruogos I raštų tome (1996 m.)

Balio sruogas pirmasis raštų tomas pradedamas įžanga, kuriai priskiriamas V. Kubiliaus straipsnis „Moderniosios literatūros klasikas“. Kad tai yra įžanga supratau perskaičiusi teoriją jau anksčiau minėto Aleksandro Žirgulio knygoje „Tekstologijos bruožai“. Pasak autoriaus, įžanga yra siauresnė už įvadą, joje siekiama skaitytoją supažindinti su esminiais autoriaus biografiniais bei kūrybos bruožais, o būtent tai galima pamatyti ir pirmajame Sruogos raštų tome.[1] Šiuo atveju šios įžangos funkcija, manau, yra gana panaši į anksčiau nagrinėto V. Mykolaičio-Putino pirmojo rašto tomo.

Toliau eina skyrius, pavadinimu „Paaiškinimai“. Čia man iš karto krito į akis tai, jog šiame skyriuje tarsi pratęsiama kalba apie autoriaus kūrybos aspektus, asmeninį gyvenimą, o tai, mano nuomone, tikslingiau būtų buvę pridėti prie įžangos. Be kita ko, šį skyrių iš dalies būtų galima priskirti pratarmei – jame pateikiama informacijos apie knygos naujumą, apie metodologiją, leidimo tikslą. Kalbant apie su kūryba, eilėraščiais susijusius paaiškinimus, galima pastebėti, kad juose rašoma apie išlikusį jų autentiškumą, apie tai, kada ir kuriuose vietose jie buvo redaguoti, kiek kartų publikuoti. Manau, kad tai iš dalies būtų galima priskirti šaltinio, teksto ir net veikalo istorijai, kuria siekiama parodyti eilėraščio istoriją nuo sukūrimo iki pateikimo šiame tome. Tolimesnis skyrius – redakcinės pastabos. Šiame skyriuje suregistruotos bendrosios teksto rengimo, kūrinių šaltinių ir kūrinių kanoninių tekstų atrankos, pastovių kalbos taisymų, struktūros sudarymo principai. Jie skaitytojui parodo kaip ir kuo remiantis buvo sudarytas pagrindinis, pateiktasis tekstas.

[1] Žirgulis A., „Tekstologijos bruožai“. „Mokslas“, 1989, 114.

Tekstologinių priedų rūšys ir jų paskirtis Kazio Binkio I raštų tome (1973 m.)

Kazio Binkio pirmasis raštų tomas pradedamas įvadu, pavadinimu „Keturi keturvėjininko portretai“. Kad tai įvadas galima suprasti iš Aleksandro Žirgulio knygoje „Tekstologijos bruožai“ pateiktos paties įvado sampratos – pasak autoriaus įvadas yra didelės apimties, jame gausu rašytojo kūrybos bei biografijos bruožų, apibrėžiama rašytojo vieta literatūros istorijoje, pateikiama išsami ir detali kūrinių analizė.[1] Būtent tai galima įžvelgti ir paties Kazio Binkio pirmame raštų tome – knygos pradžioje kalbama apie K. Binkio kaip poeto susiformavimą, aptariami kūrybos bei asmeninio gyvenimo bruožai, detaliai išanalizuojami kai kurie jo eilėraščiai. Manau, kad šiuo įvadu knygos leidėjai siekė skaitytojui padėti kuo geriau perprasti esminius K. Binkio kūrybos bruožus, jam būdingus leksikos, stilistikos, rimavimo, kirčiavimo ypatumus, kad vėliau perėjęs prie knygoje pateikiamų eilėraščių skaitytojas geriau juos suprastų.

Toliau knygos pabaigoje galima rasti skyrių pavadinimu „Paaiškinimai“. Šį skyrių, manau, būtų galima laikyti tarsi knygos pratarme, dėl to, kad jame aprašoma kaip buvo grupuota medžiaga, nusakomas leidimo tipas, jo tikslai ir būtent tai tariant minėtojo A. Žirgulio žodžiais, yra pagrindinė pratarmės paskirtis.[2] Kita vertus, čia pasigedau knygos savitumo bei išskirtinumo nuo kitų leidinių, o tai pratarmėje yra lygiai taip pat svarbu kaip ir kūrinio metodologija ar knygos leidimo tikslai.[3] Mano nuomone, ši pratarmė turėjo būti pateikiama pačioje knygos pradžioje, prieš įvadą. Tokiu būdu skaitytojas tik atsivertęs knygą galėtų pamatyti, kaip ir kuo remiantis ji sudaryta, kas joje naujo – taip būtų žymiai paprasčiau ir greičiau jo atžvilgiu.

[1] Žirgulis A., „Tekstologijos bruožai“. „Mokslas“, 1989, 113-114.

[2] Žirgulis A., „Tekstologijos bruožai“. „Mokslas“, 1989, 109-110.

[3] Subačius, P. „Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairės“. „Aidai“, 2001, 459.