Barboros Radvilaitės įvaizdis naujojoje lietuvių prozoje

Bakalauro darbe analizuojama, kaip Barboros Radvilaitės įvaizdis atsiskleidžia naujojoje lietuvių prozoje. Tiriamoji medžiaga ir šaltiniai – trys naujosios lietuvių prozos kūriniai apie Barborą Radvilaitę: E. Malūko romanas „Karalienė Barbora“ (2004 m.), O. Matusevičiūtės istorinė apysaka „Kunigaikštytės Barboros auka“ (2000 m.), J. Pastarnoko romantinė istorinė apysaka „Karūna – erškėtrožių vainikas“ (2009 m.). Kūrinių pasirinkimą lėmė Barboros įvaizdžio skirtingumas ir jų naujumas.
Teorinėje darbo dalyje apibūdinamas istoriškumo terminas literatūroje, istorinio personažo atsiradimas Europoje ir Lietuvoje. Tiriamojoje dalyje aptarta Barboros Radvilaitės įvaizdžio skirtumai lenkų ir lietuvių akimis, aprašytos didikės manieros, išvaizda ir išsilavinimas XVI a. LDK, pateiktos skirtingos literatūrinės karalienės Barboros mirties interpretacijos, atskleistas mylinčios ir pasiaukojančios moters paveikslas.
Nustatyta, kad tiriamuose kūriniuose skiriasi Barboros Radvilaitės įvaizdis. E. Malūko romane „Karalienė Barbora“ ji vaizduojama fatališka, laisva, nesilaikanti normų, pabrėžianti savo seksualumą. O. Matusevičiūtės istorinėje apysakoje „Kunigaikštytės Barboros auka“ iškyla pasiaukojančios ir atsidavusios moters paveikslas. J. Pastarnoko romantinėje istorinėje apysakoje „Karūna – erškėtrožių vainikas“ pabrėžiamas kerintis didikės grožis bei erudicija. Darbe įrodoma, jog pirmiausia Barboros Radvilaitės portretas iškyla dailėje ir ikonografijoje, o tik vėliau literatūroje. Akivaizdu, kad nepaprastas LDK kunigaikštienės grožis nuo seno žavėjo menininkus, istorikus ir literatūrologus. Pagrindiniai šiuolaikinių rašytojų siekiai atkurti realios istorinės asmenybės gyvenimą, įrodyti praeities svarbą. Barbora Radvilaitė – neeilinė moteris, turėjusi įtakos Lietuvos ir Lenkijos politikai. Karalienės Barboros mirties interpretacija literatūriniuose kūriniuose tampa skirtingai suvokiamu reiškiniu. Todėl atkurti šios iškilios moters paveikslą – kiekvieno kūrėjo siekiamybė.
Darbas įrodo, kad naujojoje lietuvių prozoje Barbora Radvilaitė vaizduojama kaip grožio, meilės ir trapumo simbolis. Apie šią moterį sklando legendos ir mitai, todėl karalienė Barbora išlieka amžina paslaptimi.