Laiko ir erdvės modeliavimas XX a. lietuvių prozoje

Temos aktualumas ir problema: Šio darbo tema – Laiko ir erdvės modeliavimas XX a. lietuvių prozoje. Darbe įvairiais aspektais analizuojama, lyginama XX a. skirtingų autorių kūriniai, didžiausią dėmesį skiriant laikui bei erdvei aptarti. Teorinėje dalyje siekiama apžvelgti laiko ir erdvės sampratą literatūros tyrinėtojų darbuose. Norint suvokti, ką reiškia atpažinti kūrinio ženklai, reikia tekstą susieti su kontekstu. Analizė turi atskleisti, kas iš pirmo žvilgsnio skaitytojui nematyti. Analizuojant nereikia vengti savo minčių, kurios dažnai kyla skaitant aiškinamąjį tekstą. Analizė - tai tarsi mokymasis skaityti ir atskleisti tekste glūdinčias gelmes.
Analizuoti pasirinkta XX a. II pusės prozininkų M. Katiliškio novelė „Polaidis“, R. Granausko novelė ,,Duonos valgytojai“ ir apsakymas „Šiaurės vėjas“, J. Apučio novelės „Dobilė. 1954 naktį” ir „Horizonte bėga šernai“, V. Juknaitės apysaka „Stiklo šalis“.

Darbo tikslas: Aptarti laiką ir erdvę XX a. lietuvių prozoje.
Uždaviniai:
• Apžvelgti kūrinio analizės ir interpretacijos galimybes.
• Aptarti laiko ir erdvės parametrus.
• Atskleisti XX a. lietuvių rašytojų laiko bei erdvės modeliavimo tendencijas.
Darbo objektas: XX a. rašytojų proza.
Darbo metodai: Literatūros šaltinių apžvalga, analizė, lyginimas.

Darbo struktūra ir pagrindinės išvados:
Baigiamąjį darbą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje aptariamos analizės ir interpretacijos galimybės, siekiama išsiaiškinti laiko ir erdvės sampratą literatūrologų darbuose. Antroje dalyje analizuojami XX a. II pusės rašytojų kūriniai, didžiausią dėmesį skiriant laiko ir erdvės parametrams aptarti, bandomos atskleisti laiko bei erdvės modeliavimo tendencijos.
• Tekstas – kūrinys išsiskleidžia laike ir erdvėje. Laikas yra vienas stipriausių kūrybos impulsų.
• M. Katiliškio vaizduojamas laikas gali būti suvokiamas kaip tamsi nenuspėjama jėga, kuri atneša senatvę, mirtį, gyvenimo smukimą, papročių pablogėjimą.
• R. Granausko namų įvaizdis išaugęs iš Aukštaitijos kaimų etnografijos, tad labai apčiuopamas ir tikroviškas.
• J. Apučio kūrinių erdvė turi daug mitinių bruožų, yra paslaptinga.
• V. Juknaitės apysakos erdvė koncentriška, laiko nuoroda besikartojanti, labai svarbi.