Moters kovotojos laikysena užsienio ir lietuvių literatūroje

Visais laikais buvo daug diskutuojama apie moters įvaizdį visuomenėje. Lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Raminta Gamziukaitė yra sakiusi, kad nuo seno moteris turėjusi daugybę socialinių vaidmenų: motinos, mylimosios, žmonos, dukros. Moters  asmenybė skirtingais laikmečiais keliariopai atsiskleisdavo įvairiose kultūrose, šeimos sampratos modeliuose. Socialinės, visuomeninės, ekonominės priežastys sąlygojo skirtingą moterų vaidmenį visuomenėje, tačiau visais laikais, nepaisant įvairių suvaržymų ir apribojimų, moteris buvusi kovotoja. Šiandien remdamasi istoriniu ir keletu lietuvių bei užsienio autorių literatūros pavyzdžių, keliais aspektais norėčiau trumpai pristatyti moters kovotojos laikyseną užsienio ir lietuvių literatūroje.

Senovėje moters kovotojos laikyseną puikiai atspindėjo viduramžių laikus menanti literatūra, kur moteris narsiai kovodavusi dėl savos tautos. Pavyzdžių apie moteris, pasižymėjusias riterio savybėmis bei kariavusias dėl tėvynės, regime daugybės šalių literatūroje. Vienas tokių pavyzdžių – Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“. Joje kunigaikščio Liutauro žmona, suabejojusi vyro sprendimais dėl tautos, apsirengia vyro šarvais, išveda karius į mūšio lauką ir žūsta, bandydama gelbėti vyro garbę, pasiaukodama tėvynės labui. Kalbėdamas apie Gražinos garbę, laidojimo apeigų metu kunigaikštis Liutauras atmindamas žmoną sako, kad dega moteris su kario rūbais, bet karžygio dvasia.