Moterys lietuvių literatūroje

Iš istorijos žinome, kad dėl moterų kilo karai, o meno kūriniai liudija didelę moterų – mūzų – galią. Lietuvių literatūroje moterys dažniausiai nėra pagrindinės, bet padaro labai didelę įtaką pagrindiniams veikėjams-vyrams. XX a. vidurio moterų įtaką pagrindiniams veikėjams pavaizdavo rašytojai V.Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ ir A.Škėma romane „Balta drobulė“.

XX a. vidurio psichologiniame-intelektualiniame V.Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ Liudui Vasariui, pagrindiniam veikėjui, moterys-Liucė, baronienė Rainakienė ir Auksė-turėjo didelį poveikį, pasirenkant gyvenimo kelią. Jautrus, užsidaręs savyje, nedrąsus, susimąstęs Liudas Vasaris ieško gyvenimo prasmės, siekia įkūnyti kunigo idealą, tačiau, suvokęs, kad gali rašyti, supranta, kad turi pasirinkti vieną iš dviejų, nes negalės suderinti. Vasaros atostogų metu Vasaris patenka į gamtą ir per tas atostogas sutinka savo pirmąją moterį-Liucę. Kaimas mažiausiai tramdo žmogaus prigimtį, todėl ir moteris joje yra žaisminga, laisva, žavi. Merginai patinka Liudas Vasaris, bet pats jis negali atsakyti jai tuo pačiu, tačiau viduje išgyvena panašius jausmus. Meilė kėlė troškimą tobulėti, siekti kažko geresnio: „Pasižymėti Liucės akyse dabar jam atrodė svarbiau, negu įgyti gerą reputaciją seminarijos vyresnybės akyse.” Ji pažadina Liudo Vasario troškimą patikti moterims, prisiminimai apie ją žadina jauno poeto vaizduotę