Moterų likimai lietuvių literatūroje

Tokiomis visuomenei priimtinomis normomis vadovavosi daugelis lietuvių rašytojų vyrų. Pradėjusios kurti moterys atnešė naujų idėjų. Pavyzdžiui, Žemaitė atsisako tradicinio moters pasyvumo. Iš namų ji išeina į pasaulį, bet išeina su „namais“, kuriuos simbolizuoja jos naminio audeklo rūbai, skarelė. Didysis moters gyvenimo lūžis – perėjimas iš šeimos į šeimą, iš giminės į giminę. Apysakos „Marti“ veikėja Katrė „ašarom laisto takus“, nes ji privalo palikti namus ne savo noru. Ji stengiasi prisitaikyti, bet kartu ir įsitvirtinti, įvesti nors savo moterišką tvarką. Tačiau toks jos noras nebuvo išgirstas ir tai ją pražudė. Kitas pavyzdys- Šatrijos Ragana, jos kūryboje susikerta dvi tendencijos: savo išgyvenimų, savo jausmų svarbos supratimas ir rūpestis kitais, noras būti svarbia šeimoje bei visuomenėje. Apysakos „Sename dvare“ mamatė Marija – jauna, graži moteris, trijų vaikų motina, seno dvaro šeimininkė. Meilė yra jos didžioji vertybė, artima siela – tai daugiausia, ko žmogus gali šioje žemėje tikėtis. Ji stengiasi atlikti savo pareigas šeimai, bet jos meniška prigimtis ilgisi kažko nežinomo. Pirmasis klausimas – ar moteriai užtenka šeimos, ar moteris turi užsidaryti namų rate? Marija negali, jai reikia ir kitų rūpesčių – kultūros, tautos likimo, meno. Kita problema: nei literatė, nei muzikantė nėra gera pati, motina nei šeimininkė. Meniškos prigimties moters gyvenimas dar labiau komplikuotas. Meilė, didysis kiekvienos moters dvasios prieglobstis , Marijai nėra išsipildžiusi; vienintelė sritis, kur mamatė sutampa su savimi – vaikai. Galima manyti, jog šios dvi literatūrai nusipelniusios rašytojos norėjo išsilaisvinti nuo vyrų sukurtų stereotipų, tačiau bandymas pabėgti nebuvo toks sėkmingas. Tokią vaizdavimo manierą toliau perėmė M.Katiliškis, J.Kunčinas ir M.Ivaškevičius. Visi jie daugiau ar mažiau laikosi nuo seniausių amžių įsigalėjusių stereotipų.