Išeivio likimas XXa. Ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Dar senovės graikų dramaturgas Euripdas teigė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria ir išeiviai, išvykdami iš tėvynės. Prarasdamas gimtąją šalį, kartu netenki ryšio su sava kalba, kultūra, žmonėmis ir aplinka. Nepaisant emigracijos padarinių, kasmet šis procesas tik didėja, o lietuviai yra viena iš tų mažų istorinių tautų, kurios žmonės gausiomis bangomis išsibarstė po visą pasaulį. Išeivio likimas buvo aptariama tiek XX a. literatūroje tiek aprašoma ir šiuolaikinių rašytojų. Savo kalboje apžvelgsiu, kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus ir dabartinių rašytojų vaizduojamas išeivis.

Išeivijos literatūroje sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami. Nors XX a. emigracija buvo sparčiai įsibegėjusi, ir Lietuvą palikdavo vis jaunesni žmonės, inteligentai, dažniausiai dar karjeros gimtajame krašte nepadarę rašytojai, visgi tuometinėje literatūroje tėvynė buvo minima pagarbiai su meile ir išsiilgimu. Viena tokių rašytojų, kurios poezijoje atsiskleidžia emigranto lūkesčiai, yra Liūnė Sutema. Septyniolikmetė gimnazistė prasidėjus antrajai sovietų okupacijai buvo priversta palikti Lietuvą. Gyveno Vokietijoje,vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Aš esu niekieno žemėje,“ – rašė ji. Profesorius Vytautas Kavolis Liūnę Sutemą priskyrė „bežemių kartai“. Bežemių karta, neturėjusi tiesioginio ryšio su nepriklausomos Lietuvos kultūrinėmis tradicijomis, izoliuota nuo lietuviškos aplinkos, negalėjusi pritapti svetur, vis dėlto brandino savo erdvę, kūrė savitą lietuvišką žodį. Šios poetės eilėraštis „Noriu grįžti namo“ puikiai atspindi emigracijos paveikto žmogaus neramią ir sielvarto kankinamą vidinę būseną: