Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.

Emigracija – ypatingai ryški problema šių laikų Lietuvoje. Daugelis žmonių emigruoja dėl prastų ekonominių sąlygų, siekdami susikurti geresnį gyvenimą kitur. Šių žmonių patirtys, patiriami vargai ir problemos įamžintos ne viename šiuolaikiniame romane. Visgi, apie emigraciją literatūroje kalbama ne tik šiandien. Tai buvo aktualu ir XX amžiaus II pusėje, vadinamoje pokario rašytojų kartoje. Tų laikų emigrantai taip pat susidurdavo su sunkia emigranto padėtimi, dirbdavo sunkius, nuobodžius darbus. Tačiau tarp šių laikų vaizduojamų emigrantų ir praėjusio amžiaus išeivių yra daugybė skirtumų, tokių kaip visiškai kitas santykis su tėvyne.

Dar senovės graikų dramaturgas Euripdas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria ir emigrantai, išvykdami iš tėvynės. Prarasdamas gimtąją šalį, kartu netenki ryšio su sava kalba, kultūra, žmonėmis ir aplinka. Nepaisant emigracijos minusų, kasmet šis procesas tik didėja. Emigranto dalia literatūroje buvo aptariama tiek XX amžiaus II pusėje, tiek aprašoma ir šiuolaikinių rašytojų. Savo kalboje apžvelgsiu, kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus II pusės ir dabartinių rašytojų vaizduojamas emigrantas.