Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos idėjos šiuolaikinėje lietuvių literatūrologijoje teorinės nuostatos ir praktinis taikymas

Žymių filosofų, tokių kaip Čarlzo Darvino, Zigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo, Alberto Einšteino idėjos iškilo modernizmo epochos laikotarpiu. Jie vienaip ar kitaip paveikė visuomenę, su jų vardais siejami pirmieji žmonių bandymai meniškai realizuoti tikrovę ir pažinti į kultūrą įvestą visai nepažintą žmogaus gyvenimo dalį: pasąmonę, instinktyvią kovą už būvį, laiko ir erdvės reliatyvumą, ribų nepripažįstančią minties perspektyvą. Įvairių žanrų kūriniuose galima įžvelgti šių filosofų modernistinių idėjų apraiškų, todėl nieko keisto, kad literatūros kritikai aprašydami kūrinius atsižvelgia į skirtingas idėjas, nors jų labai neišryškina, o kiti analizuoja kūrinius remdamiesi tik tam tikrų filosofų idėjomis. Rima Pociūtė yra viena iš tokių autorių, kritikių ir pasak jos, literatūros kritika gali pasinaudoti psichologų sukaupta išmintimi. Kuo geresni psichologų darbai, tuo geresnė psichologija pagrįsta kritika. Vienintelis tarpininkas, leidžiantis pažinti literatūros kūrinį, yra psichika.1 Pasak kritikės, pagrindinis psichoanalitinės literatūros kritikos uždavinys – pagrįsti psichologinių elementų svarbą, analizuojant literatūrą ir juos panaudoti kaip instrumentus analizės metu. 2 Jos knygoje Psichės istorijos. Šiuolaikiniai lietuvių rašytojai psichoanalizės kontekste laikomasi šio uždavinio, tačiau būtina aptarti koks filosofų teorijų ir praktikos ryšys aprašomas šioje knygoje, kaip būtų galima vertinti teorines straipsnių Romano vartojimas nevartojant antidepresantų: Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ ir Jungtuvės su mirtimi: Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ dalis, dėstymų pagrįstumą ir išvadas.