Kasdienybės vaizdavimas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje

Poezija dažnam asocijuojasi su idealais, romantine ar tėvynės meile. Tačiau nuo XX a. vidurio poetai pradėjo rašyti apie paprastus ir žmogiškus dalykus: mus supančią aplinką bei kasdienybę. Poetas Aidas Marčėnas viename savo interviu yra sakęs: „Daug vaikštau, pėdinu, pėduoju. Ėjimo ritmika skatina mąstymą, ima veikti kalba, susitvarko alsavimas. Kas yra poezija? Įkvėpimas, iškvėpimas. Žingsnis. Tik tiek užtikrintai apie ją žinau.“ Poetams ne tik gamta, laikas, bet ir žmogų supantys aplinkiniai ar nemalonios kasdienybės detalės kelia nuostabą bei padeda išreikšti jausmus. Todėl šiuolaikinė poezija skaitytojams pasidarė suprantamesnė ir artimesnė. Galbūt pokario metu žmonės nebenorėjo slėptis bėgdami nuo tikrovės, o kaip tik, iš naujo pamilti pasaulį ir gyvenimą. Tad šiuolaikinių lietuvių poetų kūryba – labai įvairi bei įdomi, ne kiekvienam supranta ar priimtina. Mano pasirinkti pavyzdžiai būtų Aido Marčėno, Juditos Vaičiūnaitės bei žymiojo Henriko Radausko eilėraščiai. Juos nagrinėdama pabandysiu atskleisti kasdienybės reikšmę poezijoje.

Šiuolaikinių poetų įkvėpimo šaltinis – juos supantis pasaulis. Vienas iš jų - XX a. antrosios pusės poetas Aidas Marčėnas. Jo neįprastos eilėraščių temos atspindi pačio poeto jaunystę. Prieš atsidėdamas poezijai Aidas dirbo pačius įvairiausius darbus – nuo apšvietėjo Akademiniame operos ir baleto teatre iki Azijon karves gabenančių prekinių traukinių palydovo.  Tokia veiklų įvairovė neleidžia kurtis savo fantazijų pasaulio – viskas ko reikia yra aplink žmogų. Poeto žmona yra sakiusi: „Yra netgi kartą kalbėjęs: galima pasižiūrėti per langą, ir bet kuris vaizdas, detalė gali tapti kibirkštim poetinei minčiai įžiebti. Iš tikrųjų Aidas įkvėpimo semiasi iš visko.“ Laiko tėkmė ir detalių grožis atsiskleidžia „Eilėraštyje apie laiką“. Namai, mylima moteris kuria jaukią ir artimą aplinką. Pastebimas ir oksimoronas – „šypsosi liūdesys mūsų“ – tai gilesnis žvilgsnis į mūsų emocijas. Gamtos detalės nukreipia žvilgsnį toliau – aprašomi miško garsai bei vaizdai sukuria ramią ir malonią nuotaiką. Eilėraštyje retoriniai klausimai verčia pagalvoti: „kas tas dangus <..> kas tas medžių šlamėjimas“ prieš laiką? Eilėraščio pabaigoje pajuntama laiko tėkmė – nesustabdoma ir nepriklausoma nuo žmonių. Paskutinės eilutės „bulvės šakniastiebis mūsų buvimo nepaiso / vasara baigiasi irgi“ skaitytojui primena labiau vertinti ir branginti laiką bei supantį pasaulį. Kaip įprasta poetui – eilėraštis lyg vienas sakinys, tačiau nėra nei didžiųjų raidžių, nei skyrybos ženklų. Tokia eilėraščio forma tinka „laiko“ temai – vaizdinys be aiškios pradžios ir pabaigos. Iš ne tokios linksmos perspektyvos apie vidinius išgyvenimus per kasdienybės detales rašė poetė Judita Vaičiūnaitė. „Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai“ – teigė poetė. Judita Vaičiūnaitė - viena pirmųjų lietuvių rašytojų, į literatūrą atėjusių ne iš kaimo, bet iš miesto, tad ir aplinka eilėraščiuose gana moderni.