Šeimos santykių vaizdavimas lietuvių literatūroje

Savo kalbą norėčiau pradėti citata iš Šventojo rašto, kur sakoma: ,,Negera žmogui būti vienam...". Šią mintį taip pat patvirtina ir graikų filosofas Aristotelis, sakydamas, kad „žmogus yra socialinė būtybė“ - t.y. patenkinti savo poreikius jis gali tik tarp panašių į save. Tik būdamas sistemos dalis, žmogus patiria jausmą, kad kažkam priklauso, tik čia jis gali gauti dėmesį, palaikymą, emocinį kontaktą, ir, manau akivaizdu, kad svarbiausia žmonių grupė, kuriai turi ir nori priklausyti žmogus, tai šeima. Būtent šeima – tiek ta, kurioje asmuo auga, tiek ta, kurią sukuria užaugęs, asocijuojasi su jaukumu, šiluma, pasitikėjimu. Šeima gali paskatinti naujai veiklai, suteikti palaikymo ir jėgų sunkiais gyvenimo etapais. Lietuvių literatūroje šią temą nagrinėjo ir savaip ją interpretavo išties nemažai įvairių epochų bei literatūros krypčių atstovų, tačiau kone labiausiai dėmesys santykiams šeimoje yra akcentuojamas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ ir J. Tumo–Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“.

Visų pirma, norėčiau aptarti santykių šeimoje temą XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių idealistinės romantinės pajautos rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos kūryboje. Kaip leidžia teigti apysakos „Sename dvare“ lyrinė įžanga ir pabaiga, rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į prarastą aukso amžių – savo vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Pasakojimas kuriamas daugiausia iš aštuonmetės mergaitės Irutės perspektyvos, tačiau į tekstą taip pat įsiterpia jos motinos Marijos, vadinamos „mamate“, dienoraštiniai užrašai. Apysaka neturi vientiso siužeto - jos kompozicija organizuojama ne pagal fabulą, o pagal emocinius impulsus. XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių prozai rašyt ne pagal svarbių įvykių diktuojamą logiką, o pasiduodant jausmui, užplūstančiam pamačius rožę ar kitokį daiktą buvo naujovė. Šiuo unikaliu pasakojimo būdu vaizduojama Žemaitijos bajorų šeima – jautri, subtilios dvasios, aukštesnių aspiracijų, skambinanti Šopeno kūrinius, besidominti lietuvių tautiniu atgimimu,  Marija, jos praktiškas, į dvaro ūkį susitelkęs vyras Liudvikas ir trys jų vaikai.