Koks vaizduojamas tėvas ir jo santykis su šeima lietuvių literatūroje?

Šeima yra svarbiausia institucija, kurioje subręsta asmenybė. Tradiciškai tėvas užima aukščiausią vietą šeimoje. Šiuolaikiniame pasaulyje vis dar priimta teigti, kad tėvas turi didesnę galią šeimoje nei motina. Lietuvių tradicinėje ir šiuolaikinėje pasakojamojoje tautosakoje tėvas nors ir nėra pagrindinis personažas, tačiau ryškiai pastebima jo galia šeimoje ir didelė įtaka vaikų auklėjimui, mokymui, paruošimui vedyboms. Dažniausiai tėvas yra laikomas kaip šeimos galva. Tai asmuo, kuris priima pagrindinius sprendimus, padeda auklėti vaikus ir išmaitiną visą savo šeimą. Taip buvo ir senovės laikais, ir dabar. Literatūroje vyras dažniausiai yra vaizduojamas tradiciniu vaizdu - šeimos maitintoju. Tačiau tėvo paveikslas tradicinėje lietuvių literatūroje skirtingų rašytojų yra vaizduojamas skirtingai. Būtent apie tokį skirtingą tėvo paveikslą įvairiuose lietuvių literatūros kūriniuose ir ketinu šiandien kalbėti savo viešajame lietuvių kalbos kalbėjime. Pateiksiu savo nuomonę apie tėvo kuriamą paveikslą lietuvių literatūroje ir ją pagrįsiu konkrečiais pavyzdžiais iš tradicinės lietuvių literatūros.

Vienas iš autorių, visuomet skatinančių susimąstyti apie bendražmogiškąsias, krikščioniškąsias vertybes ir naujosios kartos negeroves – J. Biliūnas. Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J. Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Jautrumas ir gailestingumas ryškiausiai atsiskleidžia šioje J. Biliūno novelėje.