Laikinosios sostinės atspindys lietuvių literatūroje

Laikinosios sostinės vaizdinį geriausiai atskleidžia Viktorijos Šeinos monografija Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje.[1] Šios knygos objektas yra laikinoji sostinė – ne istorinis tarpukario Kaunas, bet literatūrinis jo antrininkas, sukonstruotas pagal savitus meninio pasaulio principus. Literatūrinis miesto paveikslas visada yra perlaužtas per individualios sąmonės prizmę, čia svarbų vaidmenį atlieka rašančiojo aksiologinė sistema, pasaulėvaizdis; įtaką jam daro ir konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis susiformavusi kolektyvinė savimonė bei istorinės atminties būklė. Kitaip tariant, literatūra ne tik fiksuoja specifinius miesto tikrovės bruožus – joje įsispaudžia konkretaus laikotarpio individualiai ir kolektyvinei sąmonei būdingas santykis su konkrečia urbanistine erdve. Tokiu būdu literatūra leidžia šiandienos skaitytojui pažvelgti į laikinąją sostinę jos amžininkų, pokario išeivijos ar sovietmečio rašytojų akimis, o literatūrologui teikia medžiagos istorinės tarpukario Kauno vaizdinio raidos rekonstrukcijai. Viktorija Šeina detaliai ir tinkamai apibrėžė tyrimo objektą, akcentuodama, kad realiai egzistuojantis miestas yra visai kitoks negu pateikiamas rašytojo kūryboje.

Monografijos tikslą galima įvardyti kaip siekį analizuoti laikinosios sostinės pranešimo perskaitymo praktikas XX a. lietuvių literatūroje, sekti, kaip tas pats miestas-pranešimas iššifruojamas tarpukario kūriniuose, sovietmečio, egzodo ir šiuolaikinės literatūros tekstuose. Knygoje išsamiai nagrinėjama, kaip kūrėsi ir kito laikinosios sostinės vaizdinys tarpukario, išeivijos, sovietmečio ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Analizė prasideda nuo Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“, Antano Miškinio poezijos, taip pat tyrinėjamos Birutės Pūkelevičiūtės eilės, Juliaus Kaupo pasakos, Vytauto Sirijos Giros romanas „Raudonmedžio rojus“.

Monografijoje galima rasti ne tik pasakojimą apie besikeičiantį laikinosios sostinėsvaizdinį literatūroje, tačiau ir daug kultūrinės, istorinės informacijos. Yra minimas Nemunas, Juozo Tumo-Vaižganto pamokslai, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, 1941 metų birželio sukilimas. V. Šeinos knygoje pateikiamas laikinosios sostinės paveikslas, akcentuojamas miestėjimas, išėjimas iš kaimo.

[1] ŠEINA, Viktorija. Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje. Monografija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 292 p.