Individo ir bendruomenės santykis XX a. lietuvių prozoje

Iki pat XXa. lietuvių proza buvo gan bendruomeniška, kitaip tariant, tekstais buvo siekiama kokių nors politinių/socialinių/tautinių tikslų. Gan ilgai neturėjome psichologizuotų, individualizuotų literatūrinių portretų. Pirmieji – psichologinio realizmo – pavyzdžiais, ko gero, laikytini yra Jono Biliūno apsakymai (novelės); juose pirmąkart išryškėja individo problemos, tačiau jos buvo gan apibendrintos, susijusios su tam tikra žmonių grupe (našlaičiais vaikais, seneliais, bedarbiais ir panašiai); jau nekalbant apie Žemaitės laikus: jos kurti portretai buvo labai tipiški jos gyvenamajam metui (veltėdžiai sutuoktiniai vyrai, vargstančios moterys arba atvirkščiai) – tokia literatūra nedvejotinai laikytina bendruomeniška. Daugmaž nuo Jurgio Savickio ekspresionistinių novelių (pradėtų rašyti apie XXa. 3deš.) lietuvių literatūrą galima pavadinti individualistine. Ir nepaisant tam tikrų epizodiškai pasitaikančių ideologinių judėjimų, skatinančių burtis į bendruomenes, toji individualizmo tendencija yra išlaikoma iki dabar. Temos pavadinime yra iškeltas klausimas: kas aukščiau – individas ar bendruomenė? Aš drįsčiau teigti, kad individas. Aišku, jie yra glaudžiai susiję, bet būtent individai sudaro bendruomenę. Kiekviena bendruomenė, kiekviena žmonių grupė prasideda nuo vieno žmogaus – individo. Taigi šiandien savo kalboje ieškosiu argumentų, kuriais šią nuomonę būtų galima pagrįsti ir atskleisti koks yra tas bendruomenės ir individo santykis minėto laikotarpio prozoje. Remsiuosi lietuvių literatūros pavyzdžiais, literatūrine kritika, istoriniu-kultūriniu kontekstu ir savo, kaip skaitytojo, patirtimi.