XX a. lietuvių prozoje didesnis dėmesys skiriamas individo problemoms, kylančioms dėl nesugebėjimo pritapti prie bendruomenės

Bene su didžiausiais sunkumais pritampant prie naujos ir sau visiškai nebūdingos bendruomenės  susiduria į svetimas šalis iškeliavę emigrantai. Emigruodamas žmogus ne tik keičia savo aplinką, bet kartu yra keičiama jo tapatybė. XX amžiaus egzodo literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ portretuoja nepritapėlio žmogaus poziciją visuomenėje. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva yra politinis emigrantas, atsidūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose Niujorko viešbutyje dirba fizinį darbą. Aplinka, kuri supa pagrindinį veikėją, tai viskas, ką jis mato, girdi, jaučia: atšiauri erdvė, ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai, vis skirtingi skubantys žmonės tampa svetimu pasauliu. Viešbutyje Garšva turi dėvėti teatrinį kostiumą primenančią uniformą su baltomis, pasak Garšvos, chirurginėmis pirštinėmis, kurios uždengia motinos dovanotą žiedą − Garšvos asmens tapatybės ženklą ir simbolinę jungtį su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą jis nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą, o švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai verčia pamiršti šaknis, jis tampa svečius aptarnaujančiu keltuvininku, neturinčiu jokių individualybės žymių. Protagonistui išbandymų gausu ne tik darbe ar asmeniniame gyvenime, bet ir kūryboje. „Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi“, − teigia Garšva, nes poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs noras išreikšti save. Garšva trokšta kitokios tapatybės – rašantis lietuviškai poetas suvokia save kaip kūrybingą individą, bet ne sraigtelį. Tačiau, negalėdamas sukurti tinkamo kūrinio, veikėjas kenčia nuo vidinių išgyvenimų. Taip pat savo dvasinį vienišumą veikėjas sulygina su miesto dykumą, o patį save su persodintu akacijos krūmu, kai augalas niekaip negali prigyti svetimoje žemėje, nes svetimas pasaulis kūrėjui tampa negailestingas. Taigi, galima teigti, kad lietuvių literatūroje užribyje atsidūręs žmogus vaizduojamas kaip vidinių konfliktų blaškomas, visuomenėje neprisitaikantis asmuo, kuris praranda teisę didžiuotis savo tapatybę bei individualumu.