Moters moralinio nuosmukio priežastys XX a. lietuvių prozoje (J. Savickis, M. Katiliškis, A. Škėma)

Moterų padėtis visuomenėje yra be galo plati tema analizei. Labai ilgai Europoje dominavo judėjiška – krikščioniška tradicija, suformuluota Biblijos ir Bažnyčios teiginiais. Remiantis šia tradicija, Dievas buvo vyras, o moteris simbolizavo pirmapradę nuodėmę, nuolankumą, paklusnumą. Tokios nuostatos rado vietą ir Lietuvos XVII – XIX a. I pusėje. Tačiau jau XIX a. II pusėje vis labiau stiprėjantys tautinio atgimimo vėjai sudrebino visuomenėje nusistovėjusio antraeilio moters vaidmens pamatus. Pradėjo plėstis moterų emancipacija, kas sąlygojo moterų socialinio vaidmens kaitą. Nuo to laiko moterys palaipsniui pradėjo mažiau rūpintis namų židinio saugojimu. Galiausiai 1919 metais lapkričio 20 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė įstatymą, kuris suteikė moterims visišką rinkimų teisę. Ši išsikovota teisė paneigė iki tol vyravusį moters kaip auklės, šeimininkės, tarnaitės suvokimo modelį. Manytina, kad moterims šios teisės buvo suteiktos taip greitai ir dėl to, kad XIX a. II pusėje Rusijos carų vykdytoje itin griežtoje rusifikacijos politikoje, kuri iššaukė visos lietuvių tautos susitelkimą kovoje dėl išlikimo. Šiame amžiuje iškilo ir tokia problema, kad moterys jau nesugebėjo išlaikyti tradicinių vertybių, nors vis dar gyveno privačioje erdvėje (kas reiškia, kad buvo namie), bet vertybių skalė jau buvo sugriauta. Jaunosios kartos atstovės siekė visiškai atsiriboti nuo namų erdvės, todėl dažnai stengėsi iškeliauti iš kaimo į miestą siekdamos įsitvirtinti kaip laisvos, nepriklausomos ir kuriančios asmenybės, tačiau dažnai taip darydamos, jos pamidavo tikrąsias vertybes. Taigi, savo viešajame kalbėjime noriu parodyti, kaip moters moralinį nuosmūkį ir jo priežastis vaizdavo J. Savickis, M. Katiliškis ir A. Škėma.