Lietuvos okupacija, išeivio lemtis lietuvių literatūroje (A. Škėma ir kiti)

XX a. vidurio katastrofos suskaidė Lietuvos kultūrą – reikšminga jos dalis plėtojosi svetimose žemėse atsiverdama tiesioginei Vakarų modernizmo įtakai arba užsisklęsdama nostalgiškų prisiminimų apribotoje vaizduotės erdvėje. Lietuvoje, kaip ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose, natūrali meninių srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška visiškai suvaržyta, kūrėjai turėjo paklusti komunistų partijos diktatui, visada demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmoms. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas: sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami. Šiandien savo kalboje pristatysiu K. Bradūno ir A. Škėmos išeivio lemtį.

Antanas Škėma yra pirmasis ir išeivijoje iki šiol vienintelis mūsų dramaturgas ir prozininkas, neieškantis mene įrodymo, kad žmogui prigimta ir natūralu gyvent harmonijoj su Būtim. Jį galima būtų vadinti ir tremtiniu, ar išeiviu iš vilties iliuzijų pasaulio. Tačiau visai nebūtina, kad tai būtų siejama su Škėmos pesimizmu, depresija, o tuo labiau su jo tariamu amoralumu. Jo poziciją tuo klausimu geriausiai suprasime iš jo komentaro, apie veikalą Pabudimas, „parašytas – prisimenant milijonus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo”. Jau vien iš tos pusės žiūrint į jo kūrybą, natūralu mąstyti apie tremtį, susvetimėjimą, vienatvę, nors pats Škėma visai teisingai nepriėmė „tremtinio” termino kaip neatitinkančio mūsų egzodo tikrovės. Kai kurie Rusijos ir Amerikos jautrūs išgyvenimai susiformavo Antano Škėmos tekstuose į vertikalią struktūrinę ašį, apie kurią vyniojasi idėjiniai veikalo pluoštai. ,,Balta drobulė” – vienas iš įdomiausių A.Škėmos kūrinių išėjęs 1958m. Pagrindinis veikėjas – išeivis iš Lietuvos poetas Antanas Garšva savo charakteriu, asmenybės turiniu iir likimu artimas pačiam autoriui (išeivis, poetas, bendravardis). Garšva kenčia dėl savo vargingos padėties – bedvasiame Niujorko pasaulyje jis tik robotas, mažas sraigtelis. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Antano liga – visą išeiviją kamuojančios negalios metafora. Kita vertus, keltuvininkas nėra tipiška egzodo prozos figūra: nors ir tapatinasi su archetipiniais lietuvių kultūros įvaizdžiais (Mažvydo kaukais, sutartinių ir neoromantikų kartos poetika), jis nepriklauso organizuotai bendruomenei, visur pabrėžia savo individualumą, šaiposi iš patriotiniais štampais manipuliuojančio poeto Vaidilionio. Škėmos žmogus gyvas, kol nerimsta ir ieško. Autobiografijoje Škėma aprašė pačius ryškiausius savo gyvenimo įvykius, kurie daugiausia įvyko gyvenant Lietuvoje. Apie gyvenimą Amerikoje jis užsiminė labai nedaug, tarsi jie nebūtų svarbūs ar reikšmingi.