Darbas lietuvių literatūroje (K. Donelatis, B. Sruoga, A. Škėma)

„Laimė atitenka tam, kuris daug dirba“,- sakė italų renesanso tapytojas, poetas Leonardas da Vinčis. Darbas jau nuo senų senovės lietuviui buvo labai svarbus, užėmė vieną iš pirmųjų vietų žmogaus vertybių hierarchijoje. Darbštumas, meilė darbui, o ne tinginystė buvo tos savybės, dėl kurių lietuvių tautosakoje vaizduojami mergelė ir bernelis buvo išaukštinami ir vertinami. Ne veltui mūsų tautosaka tokia turtinga darbo dainomis. Jas žmonės dainuodavo šienpjūtėje, rugiapjūtėje, medžiodami, uogaudami, žvejodami ir atlikdami kitus kaimo žmogaus buities darbus. Net iš mūsų patarlių galime suvokti darbo svarbą, juk sakoma: „kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ arba „verkia duonelė tinginio valgoma“. Darbštų žmogų savo kūryboje vaizduoja ir daugelis žymių lietuvos rašytojų, tokių kaip Kristijonas Donelaitis, Balys Sruoga ir Antanas Škėma.

Kristijonas Donelaitis kūrinyje „Metai“ išaukština darbą. „Metai“ tai epinė poema, kuri hegzametru rašyta apie 10 metų. K. Donelaitis vaizduoja būrų gyvenimą, jų drbus, bendravimą tarpusavyje ir su ponais keturiais kalendoriniais metų laikais. Veikėjai poemoje aiškiai suskirstyti į „vėžlybuosius“ ir „nenaudėlius“. „Vėžlybaisiais“ poemoje vadinami dori būrai, visuomet dirbantys, klausantys. Šie būrai poemoje yra pavyzdys, kaip turėtų elgtis ir gyventi doras žmogus. Kūrinyje jie vaizduojami tarsi išminčiai, kurių pavyzdžiu turėtų sekti ir kiti būrai. Visai kitokie nei „vėžlybieji“ vaizduojami „nenaudėliai“. Tai būrai, kurie tinginiauja, nėra darbštūs, jie girtuokliai, triukšmadariai. Šiame kūrinyje labai svarbi darbo tema, o darbštumo svarbą autorius skleidžia „viežlybųjų“ būrų lūpomis. Vienas iš tokių veikėjų – Pričkus. Jis senas, žilas, kaimo seniūnas (šaltyšius), kuris sveikina būrus su darbo pradžia ir varo juos į baudžiavą sakydamas: „Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus/ Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas užiant“. Pričkus senas ir sukaupęs daug patirties bei išminties, todėl būrai juo pasitiki ir klauso. Senasis šaltyšius vertina būtų darbštumą, o tinginius vadina šūdvabaliais. Pričkus pirmojoje kūrinio dalyje „Pavasario linksmybės“ išgirdęs kaip Slunkius skundžiasi: „Ak! Kad būt ilgiau žiema pasilikus/ Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta“ jį subara ir pamoko sakydamas, kad : „...be triūso Dievs mus išmaitint nežadėjo,/ O tinginiaudami vis ir snausdami sviete netinkam“. Bardamas Slunkių Pričkus ir kitiems būrams primena apie darbo svarbą. Išminčius darb laiko garbe ir giria darbščias moteris sakydamas, kad moterims garbė dirbti, garbė, kad staklės pavasarį trinka, kad audeklėliai nuausti. Teigiami poemos veikėjai tartum skruzdėlės, jie skuba, dirba, joks darbas jiems nėra sunkus ar prastas. Antroje poemos dalyje „Vasaros darbai“ aprašoas mėšlavežio epizodas, iš kurio galime suprasti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui. Pasakojama, kad būrai šiam darbui pulkais susirinko vos prašvitus. Jie net naujus įrankius atsinešė: „viens savo kablį, o kitsai naujutėlę šakę“, naujas vyžas nusipynę ir autus naujus iš drobės pasidarę „visi tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko“. Visi skuba ir lekia atlikti paskirtą darbą taip įrodydami, kad yra darbštūs ir net purviniausias darbas jų negąsdina. Šalia teigiamųjų veikėjų vaizduojami neigiamieji „nenaudėliai“, iš kurių pats ryškiausias – Slunkius. Jis pasibaigus žiemai ir artėjant vasaros darbams vis skundžiasi, kad: „darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis/ Ak! Man ašaros į akis jau pradeda trauktis“. Tinginystė – viena iš didžiausių Slunkiaus ydų, darbas jam neteikia džiaugsmo, tai tik didžiulė našta. Šis „nenaudėlis“ mano, kad gyvenime reikia niekur neskubėti ir tausoti save. „Viežlybųjų“ ir Slunkiaus gyvenimo pažiūros yra priešingos. Teigiamieji būrai bando pamokyti Slunkių, tačiau vargu ar nenaudėlis supranta jam skirtas pastabas, nes jam atrodo, kad gyvena teisingai, taip kaip tėvai ir seneliai gyveno. Taigi poemoje išaukštinama darbo reikšmė kuriant teigiamus ir neigiamus personažus bei jų vertybes.