Lietuvos okupacija, išeivio lemtis literatūroje (A. Škėma)

XX a. vidurio katastrofos suskaidė Lietuvos kultūrą – reikšminga jos dalis plėtojosi svetimose žemėse atsiverdama tiesioginei Vakarų modernizmo įtakai arba užsisklęsdama nostalgiškų prisiminimų apribotoje vaizduotės erdvėje. Lietuvoje, kaip ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose, natūrali meninių srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška visiškai suvaržyta, kūrėjai turėjo paklusti komunistų partijos diktatui, visada demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmoms. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas: sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami. Šiandien savo kalboje pristatysiu A. Škėmos kūrybą.Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, parašytas 1952–1954 m., yra vienas pačių žymiausių XX a. lietuvių romanų. Romane vaizduojami gana tolimi įvykiai – 1863–1864 m. sukilimas ATR, Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų, nacių okupacijos, Partizaninis judėjimas Lietuvoje, Antrasis pasaulinis karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, šeštojo dešimtmečio Amerika. „Aušros“ gimnazija, Lukšio gatvė, žydiškos krautuvėlės, Liaudies namai, Nemunas, Šančių nameliūkščiai, Kauno berniukų gimnazija – pagrindiniai Kauno miesto akcentai, kuriuos išryškina autorius. Šiame kūrinyje išryškėja rusų okupacija: „Pirmojo bolševikmečio metu Antano Garšvos eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Jo kūrybą pavadino reakcionieriška ir formalistine“. Taip pat nacių okupacija: „Į Lietuvą įsiveržė vokiečiai. Apie dvejus metus Garšva dirbo knygų leidykloje. Jis taisė korektūras ir neberašė“. „Baltoje drobulėje“ autorius pateikia ir partizaninį judėjimą Lietuvoje: „1941-aisiais metais Antanas Garšva buvo partizanas. Raudonieji traukėsi iš Kauno. Desperatiškas pasitraukimas, vokiečių armijoms spaudžiant, gimdė anarchiją. [...] Partizanai išdygo staiga. Kaip ir žinios apie raudonųjų traukimąsi“. „Balta drobulė” – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, i