Kūrėjo lemtis lietuvių literatūroje

VISI ĮKELTI DARBAI GAVO LABAI AUKŠTUS ĮVERTINIMUS! ...Vadinasi, kūrėjo lemtis lietuvių literatūroje priklauso ne tik nuo jį supančios aplinkos, darbo, žmonių, bet ir jo paties pasaulėžiūros. A.Škėmos romane vaizduojamo veikėjo lemtis tarsi buvo apspręsta jį supančios aplinkos, tuometinės susiklosčiusios padėties, o H.Radauskas, kaip kūrėjas ir menininkas, lemtį susikuria sau pats, atsisakydamas tautos šauklio vardo ir tikruosius savo jausmus bei išgyvenimus paslėpdamas giliai po stebuklingo poetinio pasaulio šydu...

Kūrėjo lemtis lietuvių literatūroje yra itin dažna tema, ypač tarp rašytojų modernistų. Dažniausiai menininkas yra vaizduojamas kaip niekam nereikalingas, nuo realybės atitrūkęs pašalietis. Toks žmogus neretai jaučiasi vienišas ir nesuprastas. Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas irgi taip jaučiasi, todėl kelia sau egzistencinius klausimus, svarsto apie būties prasmę, apie savo, kaip kūrėjo, lemtį. Tuo tarpu poetas Henrikas Radauskas tarsi pats nulemia savo, kaip menininko, svarbą, eilėraščius pasitelkdamas kaip realybės neigimo bei stebuklingo poetinio pasaulio aukštinimo priemonę.

Neretai kūrėjas yra vaizduojamas nereikalingas nužmogėjusiai XXa. visuomenei. Taip jausdamasis jis kenčia, išgyvena vidinius virsmus, patiria egzistencinę krizę, praranda savo individualumą. Taip nutinka ir garsaus išeivijos rašytojo, dramaturgo, modernisto Antano Škėmos intelektualinio psichologinio romano „Balta drobulė“ pagrindiniam veikėjui Antanui Garšvai. Šis romanas (baigtas rašyti 1954m.) parašytas sąmonės srauto forma, todėl kūrinyje itin detaliai atskleidžiamas veikėjo vidinis pasaulis, gilinamasi į jo išgyvenimus. Pats tekstas- nenuoseklus, nuolat peršokama nuo vienos minties prie kitos, kas priduoda kūriniui tikrumo, paaiškina ir pabrėžia individualią žmogaus pasaulėjautą. „Balta drobulė“ turi nemažai autobiografiškumo motyvų, juk tiek pats autorius, tiek jo sukurtas veikėjas yra emigrantai, iš Lietuvos pasitraukę tik dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, dėl to labai kenčiantys ir negalintys pritapti svetimoje sumaterialėjusioje Amerikoje, nukultūrėjusiame Niujorke. Taip pat abu dirbo tą patį bukinantį viešbučio keltuvininko darbą, kuris ribojo jų, kaip menininkų, galimybes, o vilkėta uniforma apskritai atėmė iš jų individualumą, pavertė nereikšminga pilkos masės dalimi. Antanas Garšva, 41 metų vyras, poetas, romane išgyvena kūrybinę bei asmens tapatybės krizę.