Remdamiesi lietuvių literatūros pavyzdžiais atskleiskite, ko kūriniui suteikia pasakojimas pirmuoju asmeniu. Kada labiau pasitikite pasakotoju: kai kalbama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu? Kodėl?

Kiekvieną žmogų visą gyvenimą lydi knygos. Vienas skaitome dėl malonumo, o kitas tenka atsiversti norint pasiruošti rašiniams ar kitiems atsiskaitymams. Vis dėlto, nesvarbu, dėl kokios priežasties skaitome, nes visuomet natūraliai pradedame gilintis į pagrindinę kūrinio mintį, autoriaus išsakomų idėjų prasmę, gėrimes išskirtine kalba ir pasakojimo būdu. Pastarajam, mano manymu, dėmesio skiriame mažiausiai. Asmuo, kuriuo kūrinys parašytas, nėra sureikšminamas, bet jis turi labai didelę įtaką aprašomų įvykių supratimui bei įsigilinimui, todėl šiandien norėčiau aptarti pasakojimo pirmuoju ir trečiuoju asmeniu privalumus.

Visų pirma, kūriniai, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu, man asocijuojasi su kažkuo artimu, asmenišku. Galima pastebėti, kad literatūroje pasakotojas, kalbantis pirmuoju asmeniu, dažnai tapatinamas su autoriumi. Įprasta tokio tapatinimo priežastis yra ta, kad tokiuose kūniuose žmogus lyg pats dalinasi savo patirtais įspūdžiais, prisiminimais, pasakoja savo istoriją. Garsaus XX a. pradžios rašytojas, kurio vienas iš skiriamųjų kūrybos bruožų yra pasakojimas pirmuoju asmeniu - Jonas Biliūnas. Rašytojo novelės dažnai pavadinamos autobiografinėmis, nes susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta. Suprantama, pasakotojo ir autoriaus tapatinti negalima, svarbu išsiaiškinti, ką suteikia tekstui subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis prisiminimą ar išpažintį - tarsi skaitytojui, kaip ištikimam nuodėmklausiui, būtų norima patikėti paslaptį, nepaprastą išgyvenimą. Puikus tokio pasakojimo pavyzdys – J.Biliūno apsakymas „Kliudžiau“. Jame pasakojama apie įvykį, kuris sukrėtė berniuko gyvenimą. Jis, dar būdamas jaunas, strėle nušovė nedidelę baltą katytę, kurią, jo nuomone, negailestingi žmonės buvo palikę patvoryje. Vis dėlto, tai buvo vienatinis ir laimingas šūvis vaiko gyvenime, kuris paveikė berniuką visiems laikams. J.Bilūnio apsakyme „Kliudžiau“ didžiausias dėmesys yra skiriamas ne įvykių tąsai, kaip būdinga prozai, o vidiniam veikėjo pasauliui. Kūrinyje yra kalbama tarsi mažo berniuko balsu. Veikėjas pats pasakoja savo jausmus taip smulkiai, kad kiekvienas skaitydamas šį kūrinį, gali pajust tai, ką jautė tas mažas berniukas, nužudęs katytę. Pasakotojas neanalizuoja poelgio, todėl pabaigoje nėra siūloma vienintelė išvada. Šiame apsakyme kalbantysis yra žmogus, kuris sugeba suprasti kito skausmą, sielvartauja dėl jo, nes tai, ką padarė praeityje, liečia ir dabarties gyvenimą. Taip pat jis ir savotiškas stebėtojas, nes šiuo metu pats pasakoja tai, kas kažkada įvyko, per asmeninės patirties prizmę. Taigi, pasakojimas pirmuoju asmeniu puikiai pavaizdavo sumišusio vaiko pasaulį, iš pradžių jo didvyriškumą, o vėliau vaikiškumą ir jautrumą esamai situacijai, parodė, koks iš tikrųjų trapus ir gležnas yra jauno žmogaus pasaulis. Toks pasakojimo būdas tarsi leidžia skaitytojui pajusti tą baimę bei sutrikimą, kurį jautė berniukas. Kūrinyje, kuriame kalbama pirmuoju asmeniu, veikėjas pats dalinasi savo išgyvenimais ir tai labiau itikina skaitytoją įvykio tikrumu.