Kalba, kaip bendravimo priemonė, neatsiejama nuo tautos kultūros. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, aptarkite, kokį poveikį lietuvių kalbos etiketui daro kitos kalbos

Anot vieno žymiausių švietimo epochos rašytojų Johano Volfgango fon Gėtės tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios. Tačiau būtent šiais laikais, svetimų kalbų mokėjimas šiems rašytojo žodžiams suteikia naują atspalvį. Dabar būtent tie, kurie moka svetimų kalbų, dažniausiai nebesupranta savosios. Tai vyksta todėl, kad šiomis dienomis svetimų kalbų manieros daro itin didelį poveikį lietuvių kalbos etiketui, kuris ilgainiui kalbos braižą gali suniokoti neatpažįstamai.

Kalba – svarbiausia bendravimo priemonė ir išraiška. Iš jos sprendžiama apie žmogaus elgesį, gebėjimą bendrauti kultūringai. Pokalbiuose dažniausiai išryškėja asmens savitumas ir minėti kultūros požymiai. Mandagus bei išsilavinęs žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti. Dažnas šiuolaikinis žmogus to nebesupranta, kadangi vis spartėjanti ir tikriausiai jau apogėjų pasiekusi emigraciją bei svetimos kalbos vartojimas internete bei dėl tam tikrų istorinių/kultūrinių aplinkybių, atima iš žmogaus džiaugsmą iki galo pažinti tikrąją lietuvių kalbą, jos braižą. Kalbą patys informantai vertina kaip itin svarbų lietuviškumo bruožą, tačiau, pasak jų, „kalbėti lietuviškai“ – nereiškia tik gebėti „vartoti“ kalbą, tai reiškia galimybę „suvokti tikrą lietuviškumą“, pajusti „lietuviškumo dvasią“. Bet kad ir kaip bebūtų, pamažu iš lietuvių kalbos yra išstumiami tam tikri pasisakymai, išsireiškimai, kurie keičiami kalbos šiukšlėmis, atkeliavusiomis iš svetimų kalbų. Šis lietuvių kalbos keitimasis reiškia atsiskyrimą nuo tautos kultūros, kuri buvo branginta bei puoselėta daugelį amžių. Apie kalbą, kaip vieną svarbiausių tautos kultūros bruožų kalbėjo ir XVI a. lietuvių raštijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas Mikalojus Daukša. Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas – “Postilėje” lenkiškai parašyta “Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Šią prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai, net ir vėlesniais amžiais neprarado aktualumo. Daukša skelbė naują požiūrį į gimtąją kalbą, laikė ją didžiausia vertybe ir smerkė prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu po Liublino unijos, 1569m. Šį įvykį, t.y. lenkėjimą, galima laisvai sutapatinti su šiandienine situacija, kuomet pamažu išstumiama tikroji lietuviška šneka, jos manieros.