Lietuvių kalba savo istorijoje daug kartų yra patyrusi kitos kalbos poveikį. Remdamiesi pavyzdžiais, paaiškinkite, kurios kalbos ir kaip veikė lietuvių kalbą anksčiau ir dabar

Viena pirmųjų kalbų, kuri dominavo Lietuvoje bei stipriai paveikė lietuvių kalbą ir jos vertę – lenkų kalba. Lenkų kalbos plitimas prasidėjo po Liublino unijos 1569 metais, įkūrus bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Lietuviai lenkų buvo laikomi pagonimis, nemokytais, atsilikusiais, todėl lietuvių bajorija greitai perėmė lenkų kalbą ir papročius, dėl ko ilgainiui sulenkėjo visa aukštuomenė. XVI-XVII amžiuje lenkų kalba buvo aukštinama ir paplitusi tarp išsilavinusių žmonių, didikų, pasiturinčių bajorų, miestiečių ir dvasininkų, o lietuvių kalba buvo nuvertinama ir netgi vadinama „prasčiokų kalba“ bei vartojama valstiečių. Lenkų kalba būdavo atliekamos bažnytinės apeigos, lietuvių asmens dokumentuose krikšto metu pavardės būdavo rašomos lenkiškai, buvo skatinamas lenkų ponų ir bajorų susigiminiavimas, dvaruose buvo leidžiama kalbėti tik lenkiškai, lenkų dvasininkai katekizmo vaikus mokydavo lenkų kalba. Kita polonizacijos banga atiteko daliai Lietuvos, kai 1920 metais iki pat 1939 metų Lietuvos sostinė Vilnius ir visas Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos. Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų, oficialia kalba tapo lenkų, masiškai uždarinėjamos nelenkų mokyklos, nelenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, net 66% visų Vilniaus krašto gyventojų sudarė lenkai. Taigi galime teigti, kad lenkų kalbos poveikis buvo jaučiamas ir anksčiau, ir dabar: net ir pasitraukus lenkams Pietryčių Lietuvoje tebevyrauja lenkiška kalba ir kultūra, lenkiškos mokyklos, per suslavėjusius dvarus ir lenkų kalbos veikiamą bažnyčią bei dabar bendraujant su kitakalbiais – į lietuvių kalbą pakliuvo nemažai barbarizmų. (pvz.: kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), plėmas (=dėmė)). Polonizacijos laikotarpis buvo sąstingis lietuvių kalbos formavimuisi ir plitimui